Veltinio dirbtuvių plakatas

Sunku pasakyti, ar alantiškiame Pomarnackių dvare kada nors buvo kokia nors vilnos karšykla, tačiau akivaizdu, jog veltinio simpoziumų kilnojimas iš vienos vietos į kitą yra nuosekli Baltų kandžių (tradicinio, jau ketvirtojo tarptautinio veltinio simpoziumo kuratorių) organizacinės strategijos dalis. Tai galima susieti su jų pačių kaip vabzdžių patirtimi – šie drugių šeimos atstovai priversti migruoti. Dėl paprastos priežasties – tokiu būdu randa daugiau šviežios žaliavos (maistui, gyvenamajai aplinkai). Kita vertus, kilnojimąsi sąlygoja ir veltinio prigimtis – vilnos vėlimą išpažįstantys kazachai (iš jų tiesiogiai Baltos kandys ir sėmėsi technologinės vėlimo patirties) yra nomadai. Naujų horizontų paieškos ir veltinio (šventos, sveikos, šiltos medžiagos) darymas užprogramuotas visų klajoklių prigimtyje. Baltos kandys – ne išimtis. Kandys su savo veltiniu keliauja cikliškai. Pirmasis veltinio simpoziumas dar 1998 metais vyko Anykščiuose, vėliau, po ketverių metų – Vilniuje, po to sekė Kėdainiai, dabar – Alanta.

Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Manau, kad ne vien dėl tos priežasties, jog viena iš Baltų kandžių gyvena netoli Alantos ir dirba minėtame dvare. Pačios šios vietos yra artimos vilnai bei veltiniui. Važiavimas į Alantą nuo Molėtų pusės šiek tiek primena vilnos vėlimą. Ten tokie kalneliai, kad lekiant automobiliu normaliu leidžiamu greičiu, regisi, jog viduriai išlįs per gerklę. Važiavimas panašus į šiurkštaus plauko glostymą, trynimą, plekšnojimą – iki tol, kol išeina glotnios, apvalainos veltininės formos. Veltiniui artima ir neoromaninė Alantos bažnyčia – du jos balti bokštai stypso horizonte. Į veltinį panaši ir senoji mūrinė tinkuota karčiama – jos sienos regisi išveltos iš europietiškųjų merinosų vilnos. Nedidelis Duobio ežerėlis su skaidriu ir tyru vandeniu, giliu ir bedugniu dugnu primena žaliavą – tik ką nukirptą ir nosį kutenančius kvapus skleidžiančią vilną, vingiuotas, žolėmis apaugęs Virintos upelis – suveltus „dredus“. Net raudonplyčiai, granitiniai dvaro statiniai yra giminingi šlapiuoju vėlimu suformuotiems objektams. Kas netiki – gali įsitikinti pažvelgęs į banguotus, plastiškus oficinų sandrikus. Veltus kilimėlius primena žalių maurų bei plūdenų priaugę senojo parko tvenkiniai. Na, o baltos gulbės ir žali varliukai juose – tikra malonių veltinių namų ir rūbų aksesuarų siekiančių vėlėjų svajonė...

O jeigu rimtai, tai šių metų simpoziume naudojama tik vietinė, aukštaitiškų avių vilna. Ji natūralių spalvų, nedažyta, todėl būsimuosiuose simpoziumo darbuose vyraus tautiškai subtilus koloritas. Visa tai yra šiek tiek paradoksalu, kadangi ketvirtajame veltinio simpoziume (kaip ir ankstesniuose) dalyvauja ne tik lietuvių menininkai (be abejo, pačios Baltos kandys, taip pat Eglė Gonda Bogdanienė, Karina Matiukienė, Arvydas Ališanka, Vitalis Čepkauskas, Vitalija Lamauskaitė-Miškinienė), bet ir užsienio menininkai – Mari Maiste iš Estijos, Cleio-Anastasia Papaioannou ir Olympia Toptsidou iš Graikijos, Kasparas Lielgalvis iš Latvijos, Kristina Aas iš Norvegijos. Natūraliai šilti vilnos atspalviai – nuo šviesių, beveik baltų iki tamsiai rudų diktuoja spalvinius sprendimus, pluošto specifika – su niekuo nesupainiojamus aptakius siluetus ir plastiškus pavidalus. Bet tai tik atspirties taškas – kiekvienas dalyvis šias vilnos ypatybes panaudoja savų sumanymų realizavimui.

Simpoziumui įpusėjus, menininkų dirbtuvės Naujasodyje (Sodo alėja 8) yra virtusios tikra be perstojo dirbančia dvaro manufaktūra. Atskiruose kambarėliuose po vieną arba kelis susigrupavę, tarpusavyje kalbantys, patarimais ir darbo paslaptimis besidalijantys vėlėjai dirba nuo aušros iki sutemų. Bendrai atmosferai būdingas specifinis vilnos kvapas, ypatingas drėgno vėlimo garsas (kuomet vilna kočiojama, trinama naudojant vandenį ir muilą), tylus adatėlių caksėjimas (veliant sausuoju būdu). Stebint tai, kuo virsta vilna simpoziumui vos įpusėjant, akivaizdu, kad menininkų nevaržo mastelis (būsimieji veltinio objektai varijuos nuo nedidelių iki pakankamai grandiozinių), medžiaga (ne vienas iš autorių veltinį jungia su kitomis, jo mėgstamomis ir puikiai įvaldytomis technikomis bei materijomis) ir svarbiausia – idėjos (veliantys vilną išreiškia save, reaguoja į supančią aplinką, generuoja globalių problemų sprendimus).

Veltinio dirbtuvės yra atviros – kiekvieną pavakarę jas gali aplankyti, su menininkais susipažinti, vėlimo subtilybių pamatyti kiekvienas norintis – ar salantiškis, ar iš toliau atvykęs. O galutiniai rezultatai bus pristatomi rugpjūčio 6 dieną 17 valandą Pomarnackių dvare Naujasodyje.