Šiaurietiško kino peržiūros Klaipėdoje yra tiesiog pasmerktos pasisekimui bent jau dėl to, kad šiuo finansiškai baugiu laikmečiu tai, kas nemokama, tampa prioritetu turbūt visose gyvenimo srityse. Šiuo atveju tai įrodė į suomių filmo „Žmogus be praeities“ peržiūrą susirinkusi gausi minia ir sėdimų vietų trūkumas, privertęs organizatorius sunerimti. Tačiau prasidėjus filmui vietų prisėsti atsirado ir stovinčių nebeliko, na o pabaigos sulaukti nepavyko gal net kokiam ketvirtadaliui įspūdingosios minios. Kokios priežastys paskatino likusius tęsti filmo peržiūrą? Vieni turbūt susidomėjo filmu, kitiems gal patiko malonus oras ir jauki aplinka, dar kiti džiaugėsi susitikę su draugais ir galį su jais paplepėti, na ir be abejo atsirado tokių, kurie tiki, kad „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“.

Tai, kad filmas buvo per daug ištęstas ir kiek nuobodus, išdavė žiūrovų gretose netylantis „plia plia plia“. Tiesą pasakius, temperamentingieji meksikiečiai, kurių „muilo operose“ taip pat labai populiaru priversti pagrindinį herojų susitrenkti galvą ir netekti atminties, šį siužetą būtų susukę į 15 minučių trukmės kino juostą. Mums, lietuviams, gal prireiktų net kokio pusvalandžio. Suomių režisierius Aki Kaurismäki išnaudojo tam beveik visą valandą. Na, juk visgi filmas atspindi suomių kultūrą bei gyvenimo būdą... Kaip sakant – neskubėk ir būsi pirmas. Gal dėl to „Žmogus be praeities“ buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui geriausio filmo užsienio kalba nominacijoje, taip beveik tapdamas tuo „pirmuoju“. Bet, matyt, kažko pritrūko.

Filmo pradžioje galėjai leisti sau pamanyti: „na ir prasta vaidyba...“, tačiau netrukus pavyko suprasti, kad tai tiesiog „suomiška“ vaidyba. Mintis, kad „robotiški“ herojai režisieriaus manymu turėtų suteikti komiškumo, kiek nuramino. O personažai iš tiesų komiški - tokie paprastučiai, nelyginant Justino Marcinkevičiaus Kukutis: ramūs, kiek susikaustę, gal šiek tiek naivoki, truputį lėtoki ir visai nepikti (išskyrus keletą banditų).

Idėja, kad žmogus, praradęs atmintį, o su ja ir visą savo praeitį bei tapęs „niekuo“, turi galimybę tiesiog lyg naujai gimęs kūdikis susikurti kitokį, nebevaržomą praeityje likusių ydų, gyvenimą, išties žavinga. Pagrindinis herojus, praeityje pralošęs daugybę pinigų azartiniuose žaidimuose bei dėl to išsiskyręs su žmona ir išvykęs iš miesto, visiškai pamiršta apie šią problemą bei tampa nežymios muzikos grupės vadybininku ir atranda naują meilę. Herojus visa tai padaro neturėdamas pinigų, asmens dokumentų, socialinio draudimo numerio ir net vardo! Tad nesiskųskime dėl nesibaigiančių karminių skolų, tiesiog trinktelkime sau per galvą ir atsukime gyveno juostą į pradžią. Arba pažiūrėkime apie tai filmą ir pabandykime pasisemkime iš jo optimizmo, reikalingo gyvenimiškoms problemoms spręsti.

Jeigu visgi rinksitės „suomišką“ problemų sprendimo variantą, nebūkite užtikrinti, kad sulauksite tokios pat pabaigos, kaip filmo „Žmogus be praeities“ herojus. Nusikaltėliams atkeršyta, meilė susigrąžinta, muzika ir šokiai – netikėkit, Lietuvoje taip nebūna. Todėl filmo pabaiga lietuvio galėjo ir neįtikinti. Arba neįtikinti galėjo ir visas filmas.

Na, o kas nespėjo pamatyti šio suomių filmo, dar turi galimybę išvysti kitų Šiaurės šalių, tai yra Danijos, Norvegijos, Švedijos bei Islandijos kino šedevrus, kurie bus rodomi nemokamai Kultūrų komunikacijų centro parodų rūmų kiemelyje.