Maždaug prieš savaitę, užėjęs į viešbutį, draugiškai šnektelėjau su valytoja.

Ji manęs tuojau pat paklausė: „Ar girdėjot naujieną, kad Ohajo valstijoje į Kristaus statulą trenkė žaibas?“

Kaipgi būčiau tos naujienos išvengęs? Dėl kažin kokios nesuprantamos priežasties naujiena apie šį „Dievo darbą“ sukėlė didžiulį susidomėjimą. Ėmiau svarstyti, kodėl šis ganėtinai menkas įvykis sulaukė tiek daug žiniasklaidos dėmesio?

„Ar nemanot, kad tai ženklas?“ – paklausė moteris.

„Koks ženklas?“ – perklausiau.

Paskui apie šį pašnekesį mąsčiau visą rytmetį. Nesu iš tų, kurie yra linkę manyti, kad „ženklai ir stebuklai“ atskleidžia kokį nors mistinį apreiškimą, nors esu tikras, kad istorijoje būta daugybės tokių pasireiškimų precedentų. Vis dėlto pastarojo vaizdo ir daugybės juo susižavėjusiųjų niekaip negalėjau išmesti iš galvos.

Nereikia būti profesionaliu sociologu, kad pastebėtum, jog Vakarų civilizacijoje vyksta didžiulis kultūrinis tikėjimo, moralės normų ir krikščionybės vietos visuomenėje pokytis. Ir jis su kažkokiu atsitiktiniu žaibo smūgiu Ohajuje iš tiesų neturi nieko bendro.

Prisiminkim keletą dalykų, kurie yra tiesiog paprastas pavyzdys, kaip pastaruoju metu Vakarų demokratijose mėginama sumenkinti tikėjimo vietą viešajame gyvenime:

Europos Sąjungos atkaklios pastangos, kad nepaisant akivaizdaus istorinio vaidmens, kurį tikėjimas ir institucinis jo pavidalas turėjo Europos susiformavimui, jos konstitucijoje nebūtų paminėti nei Dievas, nei krikščionių Bažnyčia.

Ištisa litanija (atleiskit už žodžių žaismą) per televiziją sklindančių būtent į Kristaus asmenį ir krikščionių tikėjimą nukreiptų vulgarių juokelių, pigių pastabų ir atviro tyčiojimosi, kuriuos skleidžia tie patys žmonės, kurie, jei tik kas nors lygiai taip pat pasielgia bet kurios kitos religijos atžvilgiu, pasirengę visus tuojau pat apkaltinti neapykantos nusikaltimais.

Subtilus, tačiau aiškus dabartinės administracijos žodyno pasikeitimas nuo „tikėjimo laisvės“ ("freedom of religion") prie „pamaldų laisvės“ ("freedom of worship"), šitokiu būdu paliekant tik vieną tikėjimo išraiškos matmenį (pamaldas) ir atribojant jį nuo viešo liudijimo. Tačiau nuo pat Jungtinių Valstijų įsikūrimo buvo gerbiama būtent tikėjimo laisvė, o ne šiaip laisvė lankytis pamaldose.

Tai ne kokia paranoja. Yra daugybė kitų pavyzdžių, tačiau ir šitų turėtų pakakti, kad įžvelgtume tendenciją, kuria stengiamasi paskatinti visišką kultūrinį pokytį, kuriuo būtų atmestas krikščioniškojo apreiškimo vaidmuo, formuojant Amerikos ir apskritai Vakarų civilizaciją.

Sekuliaristams ir kai kuriems nekrikščionims gali atrodyti, kad taip ir turėtų būti. Juk galiausiai jie gali samprotauti taip: kodėl religija mums turėtų aiškinti, kaip mes turim gyventi, ir kodėl religija turėtų pretenduoti į tiesą? O kas yra tiesa? Pastarąjį klausimą jie gali iškelti net nesusimąstydami, kad atkartoja Piloto klausimą Jėzui nukryžiavimo išvakarėse.

Tačiau, neskaitant šios istorinės atminties amnezijos, pasiekus visiško krikščionybės atmetimo, tai pasireikštų ir kitais esmingais padariniais.

Pati valdžios apribojimo idėja, taigi ir tolerancija (taip, tolerancija, kurios nederėtų painioti su vietoj jos brukamu reliatyvistiniu pakaitalu), kyla iš judeokrikščioniško požiūrio, kad asmeninio ir visuomenės gyvenimo suverenumas priklauso Dievui, o ne politiniams elitams.

Pačios teisinės sistemos, prie kurių esame įpratę – ir kurių pavydi pasaulis, – neatsirado savaime; jos buvo išplėtotos, vadovaujantis biblinio tikėjimo logika. Taip pat ir mokslinis metodas, kylantis iš žinojimo, kad jeigu tvarka egzistuoja dieviškojo plano dėka, o mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tai fizinio pasaulio tiesa yra pažini protui.

Krikščionybė Vakarų civilizaciją apdovanojo neįkainojamu paveldu. Prarasti jį dėl kultūroje masiškai įsivyraujančios amnezijos būtų nepataisoma netektis – nebesuvoktume, kas mes, žmonės, esame, ir nustotume bet kokios tikros vilties kurti teisingą ir tolerantišką ateitį.

„The Detroit News“, 2010 07 29, vertė Kęstutis Pulokas