XVIII EILINIS SEKMADIENIS Lk 12, 13–21 „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo“
Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.
Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“
Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.
Jis pasakė jiems palyginimą:
„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Ir jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!'
O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?'
Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.
Kiti skaitiniai: Koh 1, 2. 21–23; Ps 95
Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Černius
Turto klausimą spręsti, analizuoti Evangelijos šviesoje šiais laikais man darosi vis sunkiau. Klausiu savęs, kiek evangeliškai radikalus turiu išlikti santykyje su turtu? Ar nedarau per daug kompromisų, pasiteisindamas, jog Evangeliją pritaikau šiems laikams?
Man šiandieninė Evangelija patvirtina Tiesą, jog gyvenimas yra svarbesnis už pinigus, ir neverta brangaus Viešpaties laiko eikvoti juos užsidirbant! Kad ir kaip nesuvokiamai ir įdomiai tai skambėtų šiomis nepritekliaus dienomis, bet geriau yra dirbti už mažesnius pinigus ir būti laimingam, nei dirbti gerai apmokamą darbą ir jaustis blogai. Nes ten, kur mano lobiai, ten ir širdis. O Jėzus tenori mano širdį nukreipti amžinybės džiaugsmo link. Jėzus neša man laisvę ir vaduoja mane iš priespaudos. Jokiu būdu jis nenori manęs apriboti, bet išlaisvinti iš priklausomybės to, kas man neša mirtį. Jėzus nori, kad būčiau laimingas ir gyvenčiau gyvenimą, kurį mylėčiau, kur mano širdis būtų laisva! Senasis mąstytojas Artistotelis irgi sakė, kad teisingą kelią atpažinsi iš to, ar laimingas jautiesi juo eidamas.
Pamenu Čestertono mintį: „Kad taptume tokie turtingi, kad uždirbtume visus pinigus, prieš tai turime tapti tokie kvaili, kad į galvą ateitų tokia mintis“. Nenoriu apsigauti ir būti ištiktam tokio likimo, kaip šiandienos Evangelijoje aprašyto žmogaus.
Žinau, kad savo širdies nesutalpinsiu į pinigus ir neaprengsiu drabužiais. Širdis mano laiminga tampa tada, kai atranda savo tikslą – Dangaus Karalystės Džiaugsmą. O pinigas man tesuteikia imitaciją to, ką man siūlo Jėzus.
Ši Evangelija man iškelia klausimą ir pamąstymą: gyvenimas yra trumpas, neprailgs ateiti jo pabaiga. Ar aš įsitikinęs, kad gyvenu taip, kaip noriu aš, kaip nori mano Kūrėjas ir Tėvas?
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
„Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Paulius gal kiek kraštutinai pasisako tuo klausimu. Bet va, kitoje vietoje Jėzus labai paprastai nusako kriterijus, kaip tapti turtingu pas Dievą: Mt 10,37: ‘Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.’
Nesuklyskime. Jėzus nesako: nemylėkite. Apie nemeilę išvis neina kalba. Bet 'kas myli labiau'.
,Man šiandieninė Evangelija patvirtina Tiesą, jog gyvenimas yra svarbesnis už pinigus, ir neverta brangaus Viešpaties laiko eikvoti juos užsidirbant!‘ Manyčiau, labai svarbu nesėdėti niekam ant sprando. Jeigu ir yra luomai, kurie gali nedirbti, tai juos kažkas turi išlaikyti. Bet realiai negalime visi būti išlaikytiniais. Todėl Jėzus ir mokė visus dalintis savo dovanomis kaip brolius, kad niekas, gyvenantis pagal Dievo planą, nesijaustų išlaikytinis. Nei gaunantis sielai pagalbą, nei gaunantis kūnui.
Žmogus gali jaustis gerai ir blogai daug ir mažai uždirbdamas. Tai priklauso nuo žmogaus vidaus architektūros. Manyčiau, kad teisinga laikysena bet kokio turto atžvilgiu, taip pat ir dvasinio, kokios Jėzus iš mūsų nori, tai neprisirišimo vidaus politika. Tai yra, nepriklausyti kiek tai įmanoma nuo to, kiek turime ir ko. Daug ar mažai. Kitaip tariant, nesuprasti, neįvertinti to, dėl ko pasaulis eina iš proto. Būti Dievo kvaileliu, tai nebūti kvailiu, apie kokį Jėzus šiandien kalba. Būti ne iš pasaulio. Kad galėtume lengvai palikti VISKĄ metui atėjus be jokio širdies skausmo.
Paulius štai kaip apibūdina tokį gyvenimą: 1 Kor 7,29-31: ‘Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.’
Jėzus aiškiai apibrėžia pageidautiną mūsų laikyseną: „Žiūrėkite, saugokitės BET KOKIO godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo GYVYBĖ NEPRIKLAUSO NUO TURTO“.























Broliai kapucinai





















gyvybė nepriklauso nuo turto, o nuo maisto?Jėzus sako, kad dvasia teikia gyvybę kūnas nieko neduoda, bet tai reikia išbandyti. Evangelija veikia, kai gyvenam pagal ją. Mastyti, žinoti Dievo Žodį yra gerai , bet svarbiausia ne daug žinoti, bet gyventi t.y tikėti Jėzumi