Šis tekstas – apie Klaipėdos parodų rūmuose vykstančią parodą „PostEvoliucija“. Paroda sudaryta iš dviejų dalių: lietuviškosios ir lenkiškosios. Abi jos pristato kuratorių požiūrį į šiuolaikinę tapybą. Tekste labai mažai kalbėsiu apie čia eksponuojamus kūrinius. Daugiau – apie parodą kaip reiškinį ir jos kuratorius – menotyrininkus Igną Kazakevičių ir Vidą Poškų. Lenkų dailę pristatęs kuratorius Leszekas Czajka dirbo vienas. Tai akivaizdu iš gerokai kitokios lenkiškosios ekspozicijos pavadinimu „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“. Tad pokalbyje apie seksą jis nefigūruos.

Teksto tema atsirado lovoje. Bemąstant apie postevoliuciją (parodos pavadinimas), žvilgsnis pastebėjo žodžius „e-voliucija ar re-voliucija?” galiniame viršelyje knygos, nagrinėjančius socialinius tinklus internete. Čia ir įvyko sekso scena, kurią tuoj aprašysiu plačiau.

Seksu dalijimąsi idėjomis, žiniomis ar įgūdžiais pavadino britų rašytojas Mattas Ridley. Rodydamas prieš pusę milijono metų sukurtą primityvų akmeninį kirvį ir šiandienos kompiuterinę pelę, jis klausia: kaip įvyko šis perėjimas? Abu įrankiai puikūs, tobulai pritaikyti žmogaus rankai. Akivaizdus jų skirtumas – medžiagos. Pirmasis įrankis pagamintas iš akmens gabalo. Antrasis turi gausybę detalių. Tai – idėjų sekso rezultatas. Kai savo žinias perduodu tau, tu – man ir kartu sukuriame kažką tobulo.

Nė vienas žmogus pasaulyje nežino, kaip pagaminti pieštuką (teisingai nukirsti medį, jį paruošti, gauti grafitą ir taip toliau). Gausybė skirtingų žmonių žino, kaip atlikti atskiras gamybos proceso dalis. O mums nereikia rašyti nuodėguliais. Kompiuterinės pelės atvejis dar sudėtingesnis ir dar patogesnis mums. Taigi, komfortą kuria gausybės žmonių skirtingi įgūdžiai, žinios ir darbai sunerti į vieną rezultatą. Šalia to, šis pasidalijimas (seksas) mums visai patinka. Todėl iškišę liežuvio galiuką mėginam gražiau sudėlioti gražesnį ar įtaigesnį sakinį. Dedam jį į laikraštį, Vikipediją ar bent į savo „Facebook“ profilį.

Noras ir malonumas dalytis žiniomis ar įgūdžiais puikiai atsispindi šiandienos internetinių tinklų struktūroje. Čia – mūsų vaikai, katės, šunys. Atrastos dainos ir tekstai. Sukurti piešiniai, tekstai ar testai. Protestai ir himnai. Milžiniškais tempais augantis socialinių tinklų ir socialinės žiniasklaidos populiarumas nėra tik pramoga. Tai lėta, bet gyvybinga slinktis viešo ir netrukdomo idėjų sekso link. „Galia slenkasi nuo institucijų link tinklų, nuo vertikalių struktūrų prie horizontalių sistemų, nuo biurokratijos prie individų, nuo centro į periferiją“, – rašoma socialinės žiniasklaidos analizei skirtoje knygoje prastu pavadinimu „Mano virtualieji aš“ (autoriai Matt Frasen ir Soumitra Dutta). Pagaliau pereinu prie parodos Klaipėdoje. Parodos „PostEvoliucija“ kataloge rašoma: „Parodos tikslas buvo pristatyti Lietuvos menininkus, nebetęsiančius tiesioginės ekspresionistinės mokyklos, įprastos mokytojo – mokinio evoliucijos; jų kūrybą maitina įvairiausios išorinės įtakos, jie paklūsta skirtingoms tendencijoms, kurios Lietuvoje, regis, išaugusios pačios iš savęs.“ Panašu? Taip.

Tiek socialines slinktis, tiek meninius procesus analizuojantys tekstai čia kalba apie vertikaliosios sistemos nykimą. Tiksliau – fiksuoja poslinkius, nes vertikalios struktūros socialiniai modeliai (valstybės, organizacijos ir santykiai) šiandien yra pasaulio stiprieji. Ir Gagosian galerijos atstovė Lietuvos nacionalinėje galerijoje rinktinei publikai pasakoja, kuriuos menininkus šie turėtų vertinti (ir pirkti), pati nežinodama nė vieno lietuvių kūrėjo.

Nors parodos kuratoriai nė žodžiu neužsiminė apie tinklišką parodos sąrangą, ji akivaizdi ir reiškiasi bent keliais punktais. Pirma – lietuvių ir lenkų menininkų jungtis. Abi šalys – provincija vakarietiškos meno rinkos kontekste (nors Lenkijos akcijos, žinia, didesnės). Antra – parodos tema. Kuratoriai rinko ir kvietė menininkus, neturinčius aiškios „mokytojo – mokinio evoliucijos“. Stipriai ginčyčiausi, ar, tarkim, J. Kyzikaitės darbai nėra akivaizdus dėstytojo J. Gasiūno tęsinys. Ir reikalaučiau šioje temoje matyti G. Znamierowski ir K. Gaitanži, kurių kūryba yra įžūlus svetimkūnis lietuviškos dailės terpėje.

Kritiką nutraukia trečiasis punktas. Jis apie kuratorių individualumą. Asmeninė, subjektyvi nuomonė, kuri ne slepiama, o akcentuojama. Smagiausia katalogo dalis – kuratorių Vido Poškaus ir Igno Kazakevičiaus asmeninės korespondencijos ištraukos. „Man regis, pas mus viskas tampa eurostandartu“, „Vietoje A. Zakarausko siūlau E. Karpavičiūtę. Kodėl? Todėl, kad A. Zakarauskas pastaruoju metu, man regis, suvienodėjęs,“ „E. Ridikaitė stipresnė nei J. Gasiūnas, nes lankstesnė, jos medija labiau pritaikyta pasirinktiems siužetams.“ Laiškų ištraukos tarsi nieko neteigia – tai vieno asmens nuomonė, išreikšta asmeniniame laiške. Gali ginčytis. Ne. Ginčykis! Tai – tinklo galimybė, net – siekiamybė. Ją eliminuoja solidžių monografijų ar storų albumų sudarytojai. Štai Raminta Jurėnaitė kažkada pasakė: „100 Lietuvos menininkų“. Vieno žmogaus šimtas. Tačiau sudėtas į solidų albumą jis pretenduoja į istoriją, į Tiesą. Tampa autoritetu. Vieno asmens autoriteto orumą lengvai sugriautų horizontali diskusija. Todėl į ją šioje vietoje nesileidžiama, o mes turime 100 Lietuvos menininkų.

Nežinau, ar horizontali parodos struktūra buvo kuratorių tikslas. Tačiau jis įvyko tiek, kiek tai gali atsitikti mažoje, todėl itin hierarchiškoje Lietuvos kultūrinėje aplinkoje. Parodos atidaryme vilniečių buvo panašiai tiek, kiek klaipėdiečių. Lenkai laužė liežuvius kalbėdami lietuviškai. Lietuviai – lenkiškai. Ilgiausiai ginčijomės dėl pasirinktų menininkų. Svarbiausia – kad norėjosi ginčytis, tam provokavo paroda. Klausi, kodėl šis, o ne kitas, o anas apskritai neaišku kodėl čia, – ir vyksta tas pats idėjų seksas. Nes atiduodi dalį savo energijos parodai. Diskusijai. Abejonei. Pirmasis teksto apie parodą „PostEvoliucija“ variantas toks ir buvo. Procesas buvo toks gražus, kad pasirodė vertas aprašymo iš stebėtojo pusės.

Lenkiškosios parodos dalies kuratorius vis dėlto veržiasi į tekstą ir sako: „Pastaraisiais metais Lenkijos mene matau didelių pokyčių. Regiu labiau toleruojamą kūrybinių požiūrių įvairovę, individualių meninių strategijų ir subjektyvių vizijų.“ Tai jo žinojimas, kurį turėtume įsileisti. Nes malonu tikėtis, kad po kurio laiko panaši situacija ištiks ir mus. O kol kas – jauna (beje, šioje parodoje dalyvaujanti) tapytoja „Facebooke“ jaunų menininkų madingu supanašėjimu ir dėl to apėmusiu nuoboduliu besiskundžiančių dailėtyrininkių klausia: „O kas tuomet yra madinga tapyba dabar?“ Norisi tikėti, kad tai – ne stilisto Petruškevičiaus auklėjimo rezultatas.

Ši paroda Klaipėdoje, kaip ir L. Kreivytės ar K. Šapokos kuruojamos parodos (aistras budinantys įvykiai), yra žingsniai tolerancijos ir įvairovės link. Kada nors ši įvairovė natūraliai pradės sąveikauti ir sukurs gyvą, intriguojančią ir prasmingą atmosferą. Ji reikalinga beveik tiek, kiek kompiuterio pelė.