Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai / poetinės apeigos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Antra diena po šios knygos atvežimo iš spaustuvės užsuku į ŠMC kavinę, o ten – visi kaulais bežaidžią. Turbūt R. Stankevičiaus garbei. Naujosios eilėraščių knygos viršelis (dail. Romas Orantas) tikrai yra meno kūrinys, jis patinka ir autoriui, patinka ir man – duočiau pirmąją vietą iš visų šių metų knygų. Eilėraščiai panašiai pranašiški, kaip ir „Laužiu antspaudą“ – R. Stankevičius sėkmingai varijuoja tomis intonacijomis, paieškodamas vis naujų įvaizdžių, jautrių sąšaukų, metaforų. Aišku, blogiausia, jei paslystama ties noru „supublicistinti“, nors tai nutinka retai. Eilėraštis su aliuzija į paskutinę vakarienę gal ir gali papiktinti vietinius poetus (ypač nepakliuvusius į „išrinktųjų“ sąrašą), tačiau laikau jį iš esmės vykusiu (tikrai ne pavardžių atrankos ir gradacijos prasme). Kita vertus – vargu ar jis laiko perspektyvoje išlaikys svarbesniuosius poetikos bruožus. Šmėsteli poetiniai Liūnės Sutemos „raganavimo“, kaip kūrybos, atgarsiai. Galvoju, šiuo metu jis stipriausias, išbraidė savąją „raganystės“ teritoriją, toliau net nežinia kur eiti – vaikystės patirtys atraminės, nepaneigiamos, bet negali juk nuolat į jas atsigrįžti. Gal ir sentimentalu, bet ypač įstrigo tekstas apie arklius, suėdusius pelių lizdą.

Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

O su šia knyga buvo dar komiškiau. Iš pradžių sumaišiau ją su pirmąja, Stankevičiaus, mat gan panašūs viršeliai. Kai nebuvau dar skaičius nė vienos, atsiverčiau pirmą eilėraštį, perskaičiau, ėmiau automatiškai galvoti, jog Stankevičius mažumėlę per anksti gavo PoPa laurus, nes jau rašo apie poeto tapatybę, vadinas, teoretizuoja, o tai poezijoje gan ydinga. Ir staiga apstulbau, pamačius, kad knyga Platelio. Mat kaip siaubingai galima apsikvailinti, per greit įjungus kritinę mėsmalę. Ir apskritai, ant kritikų (ir ant savęs) esu pikta, nes jie viską skaito perdėm mechanistiškai, bet čia irgi ne kažką gelbėjančio prigalvosi, nes tai jų darbas. Nebent pasiimtų sau atostogų keleriems metams. (Nenustebčiau sužinojus, kad daugeliui iš mūsų apskritai disleksija.) Na, grįžtant prie pačios poezijos – autorius kiek marcinkevičėja, prisiimdamas sau kažkokius humanisto rūpesčius (beje, lygiai tas pats galioja ir Stankevičiui!), lyg ir tiesmukokai svarsto apie kultūrą, ir, žinoma, persmelkia mirties apmąstymais. „Todėl prievartaujame, žudome, rodome jėgą ir valdžią, / kol susivokiame, kaip tai natūralu – / tiek aplinkui mirties, kad jos nė nebepadauginsi.“ (iš „Apibrėžimų“, p. 112) Knygos pavadinimas ironiškai apeliuoja į geodeziją, tačiau taip pat išlaiko savyje šiurpią mirties užuominą. Nors knyga, kaip visuma, yra gan šviesi, mąstomoji, su gražiomis metaforomis ir skaidriu imperatyvu: „m y l ė t i  reikia save / norint būti“ (p. 55).

Antanas Šimkus. Sezonas baigtas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Antroji A. Šimkaus eilėraščių knyga –  be didelių pretenzijų, atsirėmusi į romantinę tradiciją, skendinti bičiulystės ratiluose (nemažai eilėraščių dedikuoti draugams arba kitaip dialoguoja su kultūriniais tekstais, todėl skaitytoja negali eliminuoti tam tikros komunikacinės teksto funkcijos). Patraukianti kaip tik paprastumu, net jei naudojama Sarbievijaus stilistikos imitacija (eilėraštyje „Medžioklės įkaršty” (p. 52)). Kas čia darosi, iš mados išėjo angelo įvaizdis, visi ėmė rašyt apie demonus – ir Šimkus, ir Stankevičius (ir net aš pati tuo esu susitepus). Šiek tiek kabinėčiausi prie kalbos, kuri yra visa nuostabiai senamadiška ir teisinga, bet jeigu eilėraštyje išlenda žodis „Nu”, suabejoju A. Šimkaus poetinio maišto pabaiga. Tokie „gatvės“ arba „buitinės“ kalbos intarpai gal ir papuoštų R. Kmitą, kuris specialiai taiko tokius efektus, tačiau verbalinėje A. Šimkaus organikoje perskaitau juos tik kaip „neišieškojimus“. O kol kas jo kalba yra skambesys, ritmika, būgnelio dudenimas, nebūtinai prisodrintas galvą plėšančios semiozės. Kažkodėl neabejoju, kad per knygos pristatymą autoriui bus užduotas bjaurus klausimas, kodėl padarė tokią „ilgą“ pertrauką tarp knygų. Kaip nekenčiu šito tuščio skaičiavimo.