Algimantas Liekis. Prof. Bernardas Kodatis: sugrįžusio Lietuvio gyvenimas. / monografija. Mokslotyros institutas, 2010

 

Knygynuose pasirodė istoriko Algimanto Liekio monografija Prof. Bernardas Kodatis: sugrįžusio Lietuvio gyvenimas“. Tai bene 35-oji jo knyga iš mūsų tautos ir valstybės, jos žymiausių veikėjų gyvenimo ir darbų. Ši skirta žinomo tarpukario Lietuvos mokslininko, VDU profesoriaus, geodezinės astronomijos pradininko Lietuvoje, vieno iš krašto trianguliacijos organizatorių ir vykdytojų, Kauno observatorijos įkūrėjo ir Vilniaus universiteto observatorijos direktoriaus, daugelio mokslo darbų autoriaus, o taip pat kovotojo dėl Nepriklausomos Lietuvos – Bernardo Kodačio (18790718–19570705) gyvenimui ir darbams nušviesti. Knygoje per 400 nuotraukų ir dokumentų, autoriaus surastų JAV, Vokietijos, Lietuvos archyvuose, taip pat gerokai papildančių ir žinias apie knygos herojaus gyventą epochą, mūsų tautos kelią laisvėn ir nepriklausomybėn.

B. Kodatis gimė Potsdame, augo ir brendo Berlyne, suvokietiejusio XIX a. pr. išeivio iš Žemaitijos šeimoje. Susipažinęs su Mažosios ir Didžiosios Lietuvos istorija, savarankiškai išmoko lietuviškai, įsijungė į lietuvių organizacijų Berlyne, o taip pat Karaliaučiuje bei Tilžėje veiklą, tapo vienu aktyviausių lietuviškos spaudos platinimo organizatorių, lietuvių veikėjų P. Višinskio, Žemaitės, A. Smetonos, J. Basanavičiaus, V. Putvinskio-Pūtvio ir daugelio kitų rėmėju ir pagalbininku, vienu aktyviausių ir mažalietuvių reikalų gynėjų – nors, baigęs Berlyno universitetą, jau buvo pagarsėjęs kaip vienas talentingiausių matematikų ir astronomų, jis atsisakė pasiūlymo dirbti jame ar daryti karjerą valdžioje, jis išvyko dirbti eiliniu mokytoju prie Tilžės, kad bent kiek sustabdytų tame krašte lietuvių, pirmiausia jaunosios kartos, germanizaciją, o taip pat kad galėtų būti arčiau Didžiosios Lietuvos.

Pirmojo pasaulinio karo metais paimtas į vokiečių kariuomenę, kaip jau Vokietijoje pagarsėjęs mokslininkas ir žurnalistas, buvo pasiųstas į Vilnių, dirbti „Dabarties“ laikraščio redakcijoje, vėliau – į okupantų politinę valdybą. Gavęs teisę susipažinti su slaptais iš Berlyno atsiunčiamais dokumentais, B. Kodatis beveik su visais jais supažindindavo Lietuvos Valstybės Tarybos narius A. Smetoną. J. Basanavičių, S. Kairį ar kitus, ir jie galėdavo iš anksto pasirengti atremti naujus okupantų reikalavimus, o taip pat rūpindavosi jų ryšiais su palankiais Lietuvai reichstago deputatais palaikymu, organizavo ir Vasario 16–osios Akto nugabenimą jiems, okupacinei valdžiai uždraudus skelbti. Pradėjus organizuotis Lietuvos kariuomenei, B. Kodatis rūpinosi ir ginklų jai įsigijimu iš vokiečių dalinių.

Karui pasibaigus ir B. Kodačiui grįžus pas šeimą prie Tilžės, vokiečių buvo areštuotas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą kaip „Vokietijos išdavikas“, grasinant mirties bausme. Tik Lietuvos premjero M. Sleževičiaus pastangomis, jam atgaline data pasirašius dokumentus, kad B.Kodatis yra Lietuvos pilietis, talkinant Prancūzijos karinei misijai, buvo iš kalėjimo paleistas su nurodymu skubiai palikti Vokietijos teritoriją.

Apsigyvenęs Kaune, buvo tarp Lietuvos šaulių sąjungos organizatorių ir vadų, ginkluoto lenkų sąmokslo (POW) prieš nepriklausomą Lietuvą atskleidėjų, ginkluoto sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir vykdytojų (vadovavo sukilėlių haubicų daliniui), o įkūrus Kaune universitetą – vienu pirmųjų jo profesorių, astronomijos, geodezijos, matematikos dėstytojų, vadovėlių rengėjų ir tautinių nuostatų jaunimui skelbėjas. Okupacijų metais rėmė pogrindines lietuvių organizacijas, rūpinosi jų spauda, o vokiečiams uždarius ir aukštąsias mokyklas, slapta organizavo tolesnį studentų mokymąsi. Artėjant antrajai SSRS okupacijai pasitraukė iš pradžių į Austriją, po to į V. Vokietiją, o iš ten emigravo į JAV. Bet svetimuose kraštuose neužmiršdavo Lietuvos, vis svajojo sugrįžti ir visą laiką, kiek leido jėgos ragino ir kitus dirbti bei gyventi jos labui. Ir mirė jis su Lietuvos vardu lūpose. Knyga ir jos pagrindinis herojus – prof. B. Kodatis, yra aktualūs ir brangūs ir šiandieną mums ne tik kad praturtina pažinimą, bet ir primena, kad kiekvienas turime ne tiek klausti, ką mums duoda Tėvynė, o susimąstyti, ką mes patys duodame jai. Lietuva, jos istorija, lietuvių kalba B. Kodačiui buvo tapę stiprybės ir gyvenimo įprasminimo šaltiniu.