Vasara ruošiasi išeiti. Atsisveikinimui ji turi visą rugpjūtį, kuris tampa lemtingas augalams ir gyvūnams. Brandi vasara dar dosniai dalija savo dovanas, o turtus perduoda rudeniui.

Žalia, veši vasara

Ši vasara kaip reta šilta, drėgna, palanki augti ir vešėti. Tokia – vešli ir turtinga – augalija atrodė visą birželį ir liepą, tokia ji išliks ir rugpjūtį. Ypatingos šios vasaros žalumos nesugebėjo įveikti nei liepos karščiai, nei besibaigiantys žaliosios vasaros ciklai. Tiesa, nešienautuose dirvonuose, kalvų šlaitų pievose vyrauja gelsva smilgų spalva , puikiai deranti su žydinčiomis jonažolėmis, rykštenėmis ir nakvišomis – rugpjūtį geltonai žydinčių augalų tikrai daug.

Geltona spalva pievose tirštėja tik ten, kur iki šiol nešvytravo dalgiai. Kai kurie plotai tokie buvo iki liepos vidurio, ir ten perėjo reti pievų paukščiai, žydėjo, sėklas brandino reti augalai. Tačiau kiek daug plotų, neseniai buvusių pievomis, yra palikti be priežiūros – šie plotai negreitai taps visaverte gamtos dalimi. Pievos krūmys, jose augs pavieniai ir vis tankėjantys medžiai . Iš lėto sugrįš miškas. Istorijos ratas bus apsisukęs – juk kažkada miškai augo didžiausioje mūsų šalies dalyje.

Šienautose pievose žaliuoja atolas, kurį rugpjūtį galima ir vėl šienauti. Tokios pievos šiuo metu nebus labai margos, nes jose nedaug žiedų. Tačiau nušienauti plotai vasaros antroje pusėje traukia paukščius – čia laikosi klajojančių pempių, varnėnų pulkai, grobio laukia suopiai, pievinės lingės, ore suka mažieji ereliai rėksniai. Pievose braido ir gandrai – tiesa, jiems daug patrauklesni nešienauti plotai, kuriuose tarp žolių slepiasi varlės ir žiogai, daugybė mažų vabzdžių.

Dar taip gražiai žali miškai. Tik mažalapės liepos peržydėjusios pradėjo barstyti savo lapus, keršasparnių kandelių pažeisti nurudo kaštonai. Tačiau miškuose – žalia, paupiuose ir paežerėse – taip pat. Toji žaluma vasariška, raminanti. Geltona ir ruda spalvos atsiras vėliau, rudenėjant.

Kuo groja žiogai

Iš kelių dešimčių rūšių tiesiasparnių vabzdžių, tarp kurių didžiausią įvairovę sudaro žiogai ir į juos panašūs padarėliai, mes pažįstame tik keletą: žiogą, kurklį, svirplį. Gali būti, kad ne visi juos yra matę. Tačiau apie juos girdėjo, jei vaikystėje klausėsi pasakų, o dabar – važiuodami Lietuvos keliais pradaro automobilio langus: žiogų, cikadėlių, svirpliukų, spragtukų griežimas susilieja į vientisą muziką, be kurios tiesiog negalima įsivaizduoti rugpjūčio.

Visų šių vabzdžių skleidžiami garsai (būtent garsai, nes juos jie išgauna ne balso stygomis, o mechaniškai) yra unikalūs, skirtingi – mūsų ausys turėtų pajausti tuos skirtumus. Žiogo grojimas – jo bendravimo dalis, nes taip gyvūnai suranda vienas kitą. Subrendusios žiogų patelės pilvelio gale turi ilgą „kardą“ – kiaušdėtis, kuriomis į žemę sudeda kiaušinėlius. Tiesa, tai įvyksta vėliau, o dabar žiogai groja vieni kitiems. Griežia ne tik patinėliai, bet ir patelės, tik tyliai, ne taip skardžiai.

Beje, žiogų muzika išgaunama mechaniškai, trinant kietą sparnų kraštą į blauzdoje ar šlaunyje esančius šerelius ir briauneles. Žiogų klausos organai yra priekinių kojų blauzdose, kur prie pat sąnario atsiveria mažutės „klausomosios“ angelės.

Viena stipriausių, toli sklindanti yra žaliojo žiogo giesmė. Nieko nuostabaus, jis yra pats didžiausias. Už jį mažesnis margais sparneliais karpagraužis žiogas gieda ne taip lygiai, vis ciksėdamas, tarškėdamas. Žiogo giesmininko trelė yra lygi, ilgai trunkanti, skambi. Šis žiogas nedidelis, trumpais plačiais sparnais, neretai groja tupėdamas aukštai medžiuose ar krūmuose.

Žiogai jautrūs, pastabūs, girdi net mūsų žingsnių sukeliamą žemės virpėjimą. Jeigu pajunta pavojų, jie nutyla, o puolami, gaudomi krinta žemyn ir pradingsta tarp žolių. Matyt, toks atsargumas ne šiaip sau – juos mielai gaudo ir lesa medšarkės, kovai ir kuosos, varnėnai ir gandrai.

Gamtos dovanos – ne tik mums

Mes kažkodėl visada tikimės, kad gamta turi dalyti dovanas, už tai neprašydama, nereikalaudama padėkos ar gero žodžio. Kasmet gamtoje surenkame tūkstančius tonų uogų ir grybų, daugybę riešutų, pagauname žuvų, vėžių, sumedžiojame žvėrių. Visa tai gamta augino sau, o ne mums, mes pasiimame jos triūso dalį, pagaliau – paimame kažkieno maisto dalį. Visa tai gamtoje neauga, negimsta, neatsiranda šiaip sau – bet kuri uoga ar vaisius skirti sėkloms apsaugoti, gyvūnams pamaitinti...

Rugpjūtį dalį gamtos dovanų jau būname suradę, surinkę ir pasiruošę žiemai. Tačiau kaip tik dabar pušynuose ir pelkių pakraščiuose parausta bruknės, o miškuose pradeda dygti grybai. Ilgas šiltasis periodas pažadino po žeme esančią ir mums nematomą grybieną augti, reikia tik drėgmės. Nors mes galėtume rinkti keliasdešimties rūšių grybus, tačiau tradiciškai pasitenkiname tik keletu – tais, kuriuos geriausiai pažįstame. Matyt, taip geriausia, nes rinkti nepažįstamus ar menkai žinomus grybus yra pavojinga. Kai kurie jų (kad ir žalsvoji musmirė) yra labai panašūs į paprastus valgomus, tad neatidus grybautojas gali nukentėti.

Europoje ne visos tautos grybauja – tradiciškai tai būdinga Rytų Europai. Kiti, kad ir vokiečiai, mėgsta grybauti, bet grybų (nors ir turėdami daug išleistų specialių knygų) nepažįsta. Jie per dieną surinktus grybus veža ekspertui, kuris juos išrūšiuoja ir palieka tik valgomus. Mes grybus pažįstame, iki šiol jų rinkimas daliai mūsų gyventojų yra tam tikras pajamų šaltinis. O kitiems – smagus pusdienis gamtoje, susitikimas su vasaros pabaigos voratinkliais, apraizgiusiais medžius, su miško tyla.

Ši vasara ypatinga ir tuo, kad gamtoje netrūko uodų, mašalų, sparvų, gylių – visus juos sutiksite miškuose, tad tam ruoškitės iš anksto: apsirenkite taip, kad apsaugotumėte rankas, veidą, kitas lengviau pažeidžiamas vietas. Jeigu jus labai „myli“ šie vabzdžiai, naudokite ir chemines apsaugos priemones. Beje, tie, kas yra jautrūs ne tik bičių, bet ir vapsvų nuodams, į gamtą, atostogas, net – dirbti į laukus turėtų eiti nešdamiesi gydytojo skirtų vaistų. Toks atsargumas gali išgelbėti sveikatą, galbūt net gyvybę.

Kada išlydime gandrus?

Visi žinome, kad gandrai išskrenda ne bet kada, o per savo atsisveikinimo šventę – šventą Baltramiejų (rugpjūčio 24-ąją). Kasmet stebimės, kad gandrai taip skuba: vasara dar pačiame gražume, rudens pradžia bus taip pat dosni maisto, lepins šiluma. Tačiau paukščiai nusprendžia savaip – mat amžiams bėgant susiklostė labai aiškus jų metų kalendorius. Kai diena tampa tokio ilgumo, kaip rugpjūčio pabaigoje, metas skristi – tą jaučia kiekvienas gandras. To nereikia mokytis, perduoti iš kartos į kartą.

Ši vasara gandrams buvo sėkminga: daugelyje lizdų užaugo po 4 ar net 5 jauniklius. Lietuvos gandrų populiacija – tikrai gausi. Tačiau šios vasaros praktika parodė ir kai kurias gandrų (galbūt – ne tik jų) problemas – per vėtras, škvalus lūžo medžiai su lizdais, nuo stogų ir stulpų virto lizdai, žuvo ir buvo sužaloti jaunikliai. Žmonės skubėjo į pagalbą, tačiau daugelio šių įvykių nebūtų buvę, jei lizdai būtų buvę sutvarkyti pernai rudenį.

Štai ir dabar, gandrams išlėkus, turėtume „paploninti“ labai didelius ir aukštus lizdus, kad žiemą jie nenulaužtų medžių ar neįlaužtų stogo. Rudenį galėsime ne tik kelti naujus lizdus, bet ir senuosius perkelti į tinkamas, saugias vietas. Juk gandrai yra mūsų kaimynai, o geros kaimynystės ženklas – nesavanaudiška pagalba.