Dvasininkijos neištikimybė ir krikščioniškos tapatybės praradimas kelia didesnį pavojų nei persekiojimai. Tai vieni esminių klausimų, kuriuos palietė arkivyskupas Velasio De Paolis, Šv. Karolio Boromėjaus Misionierių kongregacijos narys ir Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūros pirmininkas, dalindamasis įžvalgomis liepos pabaigoje Italijoje (Riečio provincjia)vykusiame susitikime su tikinčiaisiais.

Susitikimo tema buvo „Bažnyčia sandūroje tarp Islamo, Rytų, sekuliarizuotų Vakarų. Tarp išmėginimų ir persekiojimų“. Apipiltas klausimais, arkivyskupas kaip esminius iššūkius iškylančius šiandienos Bažnyčiai, pirmiausia įvardijo sunkumus, su kuriais susiduria krikščionys šalyse, kur daugumą gyventojų sudaro musulmonai.

Kankinių kraujas

Iš pradžių buvo prisimintas neseniai Pakistane pralietas dviejų brolių kraujas - Rashid Emmanuel ir Sajid Masih tapo musulmonų fundamentalistų aukomis. Liudininkų akivaizdoje broliai buvo nužudyti, kai išeidinėjo iš teismo, kur jiems buvo panaikintas  kaltinimas piktžodžiavimu prieš pranašą Mahometą. Piktžodžiavimas prieš Mahometą baudžiamas mirties bausme. Kalbėdamas apie šį įvykį, arkivyskupas pastebėjo, kad „Bažnyčia visuomet patirdavo persekiojimų, nuo pat savo gimimo pradžios ir kad evangelizaciją kiekvienoje šalyje lydėjo kankinystė“.

„Netgi priešingai, - patikslino arkivyskupas, perfrazuodamas dominikoną tėvą Yves Congar, Bažnyčia per istoriją patyrė didesnę pergalę sunkumuose nei švęsdama triumfą“.

„Ypatingai XX amžiuje Bažnyčia  patyrė didžiausių persekiojimų - tačiau tai yra faktas, kuriam  yra kurčia viešoji Vakarų nuomonė“.

Aiškindamas, ką kankinystė reiškia krikščionybėje, arkivyskupas paminėjo, kad „tai nėra blogio iškėlimas į dienos šviesą, o asmens sugebėjimas paaukoti savo gyvybę".

„Kankinystėje mes pirmiausia žvelgiame ne į liūdinantį žmogaus permainingumą, kartojantį neteisybės istorijas, tačiau matome meilės pergalę prieš neapykantą ir mirtį. Tai didžioji krikščionybės naujiena".

„Jėzus padovanojo savo gyvybę ir būtent savo mirtimi parodė savo meilę mums; jis atvėrė mūsų horizontą į amžinybę, įkvėpdamas mums naują gyvybę, naują viltį, leidžiančią gyventi anapus".

Arkivyskupas kaip pavyzdį paminėjo šv. Petrą Šanelį (1803-1841), pirmąjį Okeanijos kankinį. Maristų bendruomenei priklausantis prancūzų misionierius išvyko skelbti Evangelijos Futunoje, vienoje iš Fiji salų, ir jo dėka atsivertė karaliaus sūnus, dėl ko vėliau misionierius buvo nužudytas. Tačiau tai tapo paskata visiems salos gyventojams priimti krikščionybę. 

Kankinystėje matome meilės pergalę prieš neapykantą ir mirtį. Tai didžioji krikščionybės naujiena.

„Bažnyčia nesiunčia jų į kankinystę, tačiau žino, kad kankinystėje veiksmingiau išsiskleis jų apaštalinis liudijimas, - paaiškino arkivysk. De Paolis. - Dėl šios priežasties  Bažnyčia, kentėdama dėl kasmet praliejamo krikščionių kraujo, nepriima to kaip didžiausios savo gyvenimo negandos".

V. De Paolis kaip didesnę problemą įvardijo kai kurių dvasininkų apostazę  - „Popiežius teisingai reikalauja pripažinti teises ir gerbti krikščionis, tačiau ypatingai nerimauja ir dėmesį kreipia į neištikimybę, kuri egzistuoja Bažnyčios viduje".

„Krikščioniškas liudijimas nesitapatina su kankinyste. Kankinystė tai aukščiausia išraiškos forma,  tačiau kasdienė krikščionybės praktika tai meilė, gailestingumas. Nes meilė tai sugebėjimas peržengti save patį, dovanoti save -  tai,  ką darome kasdien atleisdami kitam, pamiršdami įžeidimą“.

Anapus gėrio ir blogio

Vėliau buvo kalbama apie trintį tarp Bažnyčios ir modernios visuomenės, apie pasaulietinę valstybę  ir augančią sekuliarizaciją Vakaruose.

Kalbėdamas šia tema, arkivyskupas patikslino, kad „tarp valstybės ir Bažnyčios nėra konkurencijos,  jos papildo viena kitą, nes žmogaus gyvenimas nesibaigia laike, tačiau jam reikia tiesos, malonės, amžinojo gyvenimo".

Esminė problema yra žinoti ar egzistuoja viena tiesa ir ar egzistuoja skirtumas tarp gėrio ir blogio.

Problema nėra vien tik religinės prigimties, esminė problema yra žinoti ar egzistuoja viena tiesa ir ar egzistuoja skirtumas tarp gėrio ir blogio. Tačiau šis klausimas labiau antropologinės kilmės.

Taigi Bažnyčia įžengia į mūsų gyvenimą su tiksliai apibrėžta sritimi, nesigviešia valstybės pozicijų.  Pasaulietinė valstybė – nereiškia, kad ji yra agnostiška, netikinti, be religijos. Religija tai žmogiškos dimensijos dalis.

„Tačiau kas krenta į akis, - sakė arkiv. De Paolis, - yra, viena vertus,  šiandienės visuomenės polinkis nutildyti katalikišką balsą taip, kad jis skambėtų tik privačioje aplinkoje, o kita vertus - patys katalikai vengia  įsitraukti į viešas diskusijas, baimindamiesi įžeisti kitų jautrumą: šiandien brolybės vardan mes atsisakome savo tapatybės".

Dėl to arkivyskupas pakvietė „nepriimti besąlygiškai tokių frazių kaip „atsukti kitą skruostą“. Krikščionis, visuomet gerbdamas kitą, privalo niekuomet  neatsižadėti savo tapatybės, turi visų pirma skelbti tikėjimą ir po to veikti kaip krikščionis, o tai dieviškas veiksmas - jo elgesyje turi atsiskleisti, kaip žmogus sugeba peržengti save patį“.

Krikščionio elgesyje turi atsiskleisti, kaip žmogus sugeba peržengti save patį.

Kas charakteringa dabartinių laikų iššūkiams - tai diskusijos apie „žmogiškos egzistencijos prasmę, paties žmogaus ir jo likimo prasmę: sekuliarizuotas žmogus nebėra žmogus-Dievo atvaizdas. Jis yra gyvūnėlis kaip kiti. Išties šiandien pakėlėme ir gyvūnus iki žmogiško orumo“.

Tai, apibendrindamas sakė arkivyskupas, atnešė sekuliarizacija,  „pasaulėžiūros, iš kurios išnyksta transcendencija,  ir kuri viską supainioja ir sutapatina su imanentiškumu, kraštutinė forma“.

Iš čia kyla pavojus kad „sekuliarizacija,  gyvenimą suvokianti tik kaip dabarties realybę, paskatins žmogų užsiverti prieš Dievo ir žmogaus slėpinį“.

Pagal Mirko Testa, Zenit.org

Parengė D. Žemaitytė