Rašytoja Mari Poisson. Iliustracija iš www.culture.lt

Londone gyvenančią rašytoją Mariją Jurgelevičienę, pasirašinėjančią slapyvardžiu Mari Poisson, apie naująją knygą „A True Girl: 100 marginal novelettes“, kūrybą ir gyvenimą emigracijoje klausinėja Svajūnas Sabaliauskas.

Gyvendama Lietuvoje, išleidote neblogai įvertintą knygą „Tikra Mergaitė: 100 marginalinių novelių“. Dabar „Mergaitę“ perleidote angliškai „A True Girl: 100 marginal novelettes“. Ir dar taip prabangiai – storais viršeliais su aplanku. Ant storo poperiaus. Leidykla išleido ir knygos variantą su minkštais viršeliais. Kaip radote leidėją? Ar reikėjo ieškoti rėmėjų? Ar jau buvo knygos pristatymas Jungtinėje Karalystėje?

Keistas tas pasaulis... giliai ir tikrai pamilstame žmones tik nuo jų atsitolinę. Kai jie čia pat, jų net nepastebime. Vaikštome tarp jų lyg miške tarp medžių. Kai atsitoliname, – viskas tarsi apsiverčia.

Visi išoriniai dalykai – išvaizda, amžius, drabužiai, šukuosena, interjeras, turtas, padėtis, įtaka, noras patikti, konkuruoti – išnyksta. Lieka tik dvasiniai reiškiniai, kurie ir lemia dabartinius mano santykius su vaikais, draugais, giminaičiais, mylimaisiais, pažįstamais, skaitytojais, leidėjais, kritikais, recenzentais, priešais ir abejingaisiais. Man prasidėjo naujas gyvenimas, gyvenimas be kūno, kurį slapta vadinu Lošimu be Dviejų Pagrindinių Kortų – be Jaunystės ir be Gražumo.

Šioje vietoje leidžiu sau nukrypti į tam tikrą didaktiką: mielosios sekėjos, jei kuri ketinate žengti mano pėdomis ir taip pat lošti be minėtųjų dviejų kortų, pasistenkite būti atidžios, kad neišpiltumėte su vandeniu ir kūdikio. Leiskite sau būti su ugnelėmis akyse, įsimylėti, žaisti, bendrauti, elgtis mergaitiškai. Atminkite, kad šie nuostabūs dalykai puikiausiai funkcionuoja ir be Jaunystės bei Gražumo. Jūs drąsiausiai galite sau leisti būti sena, negraži, įsimylėjusi, žaisminga ir švytinčiomis akimis vienu ir tuo pačiu metu. Nesvarbu, kad žmonės jus teis už įsigalėjusių nuostatų laužymą, bet labai svarbu, kad jūs pati savęs neteistumėte už bailumą. Be to, pravartu šiuo klausimu pasimokyti iš vyrų. Jaunumas ir Gražumas gana retai būna pagrindinės kortos jų gyvenimo lošime. Tačiau jei taip atsitinka, nesunku pastebėti, kad Jaunumas ir Gražumas yra ir lengviausiai kertamos kortos. Šia proga siūlau prisiminti Oskaro Wilde’o gyvenimą, ir dar sykį atidžiai perskaityti „Dorijano Gėjaus portretą“.

Labai svarbu kuo anksčiau išmokti gyvenimo tarsi būtum mirusi. Juo anksčiau, tuo geriau. Kas tai yra? Kaip tai atrodo? Gana paprastai. Viską darai kaip visada, bet ne „iš tikrųjų“, o taip, tarsi vaidintum savo pačios gyvenimą kine. Ne šiaip vaidintum, o tobulai, kasdien atrastum netikėtų detalių. Iš patirties žinau, kad jei nebijai taip gyventi, nesistengi atmesti šio „dirbtinio“ gyvenimo modelio, o jam pasiduodi, atrandi milžiniškus lobius: sielos ramybę, džiaugsmą ir atgaivą.

Rašytoja Mari Poisson. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tačiau grįžkime prie manęs. Daug ką turėjau Lietuvoje, tačiau tik emigravusi pajutau nuostabų reiškinį – atstumo man uždėtą karūną. Pasijutau tarsi mirusi, ir mirusi ne pernai, ne prieš ketverius metus, o labai seniai. Gal prieš šimtmetį. Mano pasiekimai nieko nebežeidžia, nebesukelia pavydo, nebėra niekam svarbūs, niekam nebeužstoju saulės, niekas apie mane nebekalba, niekas nebegalvoja. Tačiau sykiu aš vis dar gyva – gaunu laiškus, kalbuosi telefonu, skaitinėju internetinę spaudą, kartais liguistai pasineriu į Facebooką, kartais įsimyliu, kartais nepagydomai susergu nostalgija, kartais verkiu dėl visokių kvailų ir jau nebesvarbių dalykų, kartais juokiuos iš savęs ir iš kitų, kartais mokausi to, ko norėjau išmokti būdama paauglė, kartais pasineriu į save, stengdamasi prisiminti, o apie ką svajojau, kai buvau paauglė... ir, kas keisčiausia, kasdien vis daugiau prisimenu, daugiau išgirstu gerų žodžių, mane ima atpažinti, skaityti, netgi žavėtis... Tapti vėl mergaite-paaugle yra nuostabu. Tu nieko nereiški pasauliui ir kitiems, nė iš tolo nesi nė vienam konkurentė, tad gali daryti visokias visokiausias nesąmones, visko prisigalvoti, neboti apkalbų, pašaipų ir kritikų. Ir vis dėlto, tai jokiu būdu nėra populiarumas. Tai yra laisvė būti savimi.

O kas yra populiarumas? Keistas stichinis reiškinys. Tarsi per properšą debesyse iš dangaus nukristų atsitiktinis šviesos pluoštas... Gali nukristi, bet gali ir nenukristi. Gali nukristi ant visai šalia stovinčiojo galvos, o ant tavosios –­ ne. Populiarumas yra dovana, o dovanos neįmanoma nei išvilioti, nei išprašyti. Tik savo noru mums gali ką nors padovanoti lietus su saule... Tai panašu į dėmesį, tik daug didesnį. Gal tai Dievo dėmesys? Ar man jo reikia, ar man jo trūksta? Žinoma, ir reikia, ir trūksta. Kaip ir visiems. Kaip ir meilės, kurios, sakoma, niekada nebūna per daug.

Štai taip keistai gyvendama lyg mirusi ir sykiu pasinėrusi į paaugliškų savo svajonių atgaivinimą, pagaliau vėl jaučiuosi tikrai ir be išlygų laiminga. Mano gyvenimas nuolat gražėja, darosi vis labiau panašus į nuostabų nuotykį. Vis dažniau mane ištinka koks nors literatūrinis stebukliukas, susijęs su mane atradusio žmogaus nuoširdžia nuostaba. Sakysim, internetu gaunu laiškelį iš visiškai nepažįstamos Facebooko bendražygės. Trumpas laiškelis, atsimenu atmintinai: „Aš valgau duoną iš literatūros. Ką esate išleidusi?“ Ką pagalvotumėte, jei gautumėt tokį? Prisipažinsiu, pamaniau, kad tikriausiai kas nors, kas jau valgo duoną iš literatūros, nusprendė ir man kokią plutelę numesti. Slapta, žinoma, truputį padžiūgavau, nes juk kas gi iš mūsų, rašytojų, netrokšta valgyti duonos iš savo rašymo? Tikriausiai, pagalvojau, čia bus kokia nors leidėja arba knygyno savininkė. Va, pagalvojau, ar nesakiau, – ateis ir į mano gatvę šventė. Paskui labai iš savęs juokiausi. Laiškelio autorė, pasirodo, nors valgo duoną iš literatūros, tai yra dirba literatūros kritike ar gal tyrinėtoja, iki šiol dar nebuvo apie mane girdėjusi. Žodžiu, išgirdo ir nustebo. Juk valgo duoną iš literatūros, kaip galėjo nežinoti tokios įdomios autorės. Taigi darausi populiari, matyt.

Kaip randama leidykla? Ji, kaip ir viskas šiais laikais, randama internete. Ar turiu rėmėjų? Aišku, ne. Finansuoju pati save kreditinėmis kortelėmis ir nedidele paskola. Iš vieno galo moku, iš kito grąžinu. Be to, pasitikiu savimi. Neprarandu gal ir naivios vilties, kad kiekvienas įdėtas svaras šimteriopai atsipirks. Jau netgi atsipirko – knyga graži, leidykla ją platina pasaulyje, ji dalyvavo Šiaurės Amerikos knygų parodoje Niujorke, buvo paminėta „The Gardian“, aš galiu duoti savo nelietuvėms draugėms paskaityti „Tikrą mergaitę“ angliškai ir slapta pasidžiaugti jų staiga pakitusiu požiūriu į mane. Tas vaikiškai tyras džiaugsmas, kurį patyriau, nepalyginamai vertingesnis už pinigus, kuriuos išleidau. Be to, dabar žinau, kad taip man ir reikėjo, to man ir trūko, įgijau patirties, supratau, kaip tai daroma. Jausmas toks, kaip seniai seniai, jei sėkmingai būdavau perkelta į aukštesnę klasę. Geras jausmas, jei dar tokį pamenat.

Bet jei atvirai, sunkiausia man buvo rasti vertėją iš lietuvių į anglų. Pasirodo, vertėjai labai nemėgsta versti iš lietuvių į anglų... O ką jie mėgsta? Jie mėgsta iš anglų į lietuvių, ir ką jiems padarysi... Tačiau man galiausiai pasisekė. Po porą metų trukusių paieškų, šalia Kauno radau šaunią vertėją Gražiną Nemunienę. Jos nesu dar mačiusi, bet rugpjūčio pradžioje ji atvažiuoja į Londoną... (Ak, Gražinute, jei Tu dabar mane skaitai, noriu dar sykį pakartoti – ačiū, kad verti mano kitą knygą – „Dienoraštis apie Oskarą“, nors kol kas dar ir nesu turtinga ar garsi...)

Anglišką versiją galima įsigyti keliolikoje internetinių parduotuvių. Gal žinote, koks knygos perkamumas? Internete radau visą knygos kopiją. Ar davėte leidimą, ar tai – piratavimas?

Knyga išleista trejopai: storais viršeliais, plonais ir elektroninė. Sunku pasakyti, kaip ji perkama, nes honoraras bus paskaičiuotas, pasibaigus ketvirčiui. Manau, rugsėjį žinosiu... Žinoma, aš degu nekantrumu ir beveik negaliu ištverti, bet... Ar knyga pirataujama? Man tai nerūpi... Nežinau... Gal ne. O jei ir taip – galas nematė.

Jus drąsiai galima vadinti tarptautinio pripažinimo sulaukusia rašytoja. Kaip Jūsų kūrybą priima Jungtinės Karalystės skaitytojas?

Sunku pasakyti... Londono knygynuose nesu jos mačiusi. Gal dėl to, kad „Tikra mergaitė“ išleista Amerikoje? Tiesa, mačiau, kad internete ji parduodama netgi Indijoje ir Kanadoje... Man jau per sunku kaip nors tą knygą reklamuoti ar kaip kitaip ja rūpintis, todėl esu šį darbą atidavusi Dievui ir likimui. Ko man bruzdėti? Rašyti man patinka kur kas labiau nei pardavinėti ar reklamuoti.

Gal jau įstojote ir į Karališkąją rašytojų sąjungą?

Taip. Pernai. Tai yra 2009-aisiais. „Royal Society of Literature“ – puiki organizacija. Galima būtų daug ir smulkiai pasakoti, bet gal kada nors... Dabar noriu tik pasakyti, kad juk ir galimybės nepalyginti didesnės, nei, sakysim, Lietuvos rašytojų sąjungos.

Gėda prisipažinti, bet įstojau ten ne dėl literatūrinių renginių, o dėl to, kad „Royal Society of Literature“ patalpos yra Elizabetos I prisiminimais dvelkiančiuose rūmuose Somerset House. Milžiniškas itališko stiliaus pastatas su vidiniu kiemu, kur, įsivaizduoju, galėjo vienu metu apsisukti gal šimtas karietų. Žiemą tas kiemas apliejamas vandeniu ir paverčiamas čiuožykla. Kartais prie pagrindinių vartų budi policija, įleidžia tik su specialiais leidimais. Tuomet kas nors iš „Royal Society of Literature“ darbuotojų pasitinka mus prieigose ir praveda į vidų aplinkiniais keliais, pro kitus vartus. Galima nesunkiai suprasti, kad vyksta koks nors filmavimas...

Paskaitų salė yra maždaug ketvirtame aukšte, bet sukant sraigtiniais laiptais, manau, būtų gal dvigubai aukščiau. Pirmą kartą nuėjusi vos užlipau, o paskui vos atgavau kvapą. Nuo tos dienos ėmiau treniruotis namie. Kasdien anksti rytą ir vėlai vakare nulipu iš 8 aukšto ir tuoj vėl užlipu į viršų. Tam reikalui nusipirkau ilgą, iki pat žemės, trikotažinį juodą sarafaną, primenantį nenormaliai ilgus vyriškus marškinėlius be rankovių. Po tuo sarafanu velkuosi kokią nors dekoltuotą spalvingą palaidinę, o į ausis įsisegu auskarus, kad kuo mažiau priminčiau musulmonę. Tuomet apsiaunu aukštakulnius. (Ačiū Dievui, laiptai iškloti kilimine danga, tad kulniukai nekaukši.) Manau, puikiai žinote, yra specialus menas laipioti laiptais apsivilkus ilgą suknią ir apsiavus aukštakulnius. Esu mačiusi per televiziją, kaip šio meno jaunas vyras mokė pradedančias dainininkes. Tai nėra lengva, bet jei gali vyras, reiškia galiu ir aš.

Mano tikslas – užlipti į paskaitų salę kiek įmanoma mažiau uždusus ir po paskaitos elegantiškai nusileisti į apačią, kur vaišinama taure vyno ar sulčių. Ką man reiškia tas „elegantiškai“? Ak, jis reiškia tik tiek: beveik neprisilaikant turėklų.

Neseniai su seserimi Sara parašėte romaną „ŠabaŠ“. Kiek žinau, jis jau leidykloje? Gal girdėjote, kada išeis?

Nežinau... Gal Sara žino... Esu visus leidybinius vargus numetusi ant sesers pečių. Ji geriau tai sugeba. Tačiau turiu pripažinti, tai buvo pats mieliausias širdžiai projektas per visą gyvenimą. Rašėme laiškų knygą taip, kaip loštume šachmatais. Mano ėjimas. Paskui nekantriai laukiu, ką atsakys Sara. Tada jau galiu eiti toliau. Vėl mano ėjimas. Rašydama visada turiu galvoje, kad mano ėjimas daro įtaką jos ėjimams, o jos – maniesiems. Kartu mes stengiamės patikti viena kitai, būti viena kitai įdomios, netikėtos, nenuspėjamos. Mudvi rašome su didžiausia meile, atsakomybe ir virpėdamos, nes juk nė viena nežinome, ar patiks žaidimo partnerei.

Prigalvojome visokiausių fantazijų, prikėlėme mylimus mirusiuosius, kai ką pagimdėme pačios, kai ką išlaužėme iš piršto... Tai buvo nuostabus žaidimas! Tačiau knyga negavo finansavimo, niekas ja Lietuvoje nesusidomėjo ir, ko gero, jau nebesusidomės. Eina laikas, niekas nestovi vietoje, atsiranda kitų, įdomesnių, projektų... Mane netgi buvo apėmęs liūdnumas, tai, ką galėčiau pavadinti nepasitikėjimu savimi. Esu išmokyta galvoti, kad jei nepatinku žmonėms, tai pati esu kalta. Tad vieną gražią dieną spjoviau į liūdesį, į depresyvią nuotaiką, sėdau prie mūsų su Sara knygos (tiksliau prie savosios jos pusės) ir pradėjau nuosekliai tobulinti – puslapis po puslapio. Turiu dar vieną puikią vertėją, kuri šią mano puselę verčia į anglų kalbą. O kadangi, kaip sakiau, niekas nestovi vietoje, atsirado ir nuostabi stilistė anglė, gyventi Prancūzijoje. Savo stilistės dar niekada nesu turėjusi. Tai jau tikrai karališka prabanga!

Kiek žinau, rašote romaną „Dienoraštis apie Oskarą“. Apie ką jis? Kokie dar rankraščiai „slepiasi“ Jūsų kompiuteryje?

Kaip sakiau, Gražina jau verčia „Dienoraštį apie Oskarą“. Apie ką jis? Apie Oskarą, žinoma. O jei rimtai, tai apie šaunų vaikiną, vardu Oskaras, – slaptą mano romano pagrindinės veikėjos meilę. Būtent – slaptą. Čia ir intriga.

Jei „Tikroje mergaitėje“ svajonių princas buvo Markas, tai šioje... Ak, gal kas žinote, ar telpa vienoje širdyje dvi meiles? Rodos, taip... Matysim...

O kaip sekasi rašyti daktaro disertaciją?

Labai įdomu. Ypač įdomu skaityti jos labui, rinkti medžiagą, per dienas lindėti trijų šimtmečių senumo Londono bibliotekoje tarp senų storų foliantų. Jau vien vartyti juos, uostyti, yra sunkiai aprašomas jausmas. Net pati sau pavydžiu. Net kartais negaliu pati visu tuo patikėti, manau, kad sapnuoju.

Jau gal visiems esu prisigyrusi, kad mano disertacija vadinasi „De Virginitate“ („Mergaitiškumas“). Pradėjau apie karalienę Boną, bet vis labiau linkstu į Elizabetos I pusę. Gal dėl to, kad daug apie ją skaitau ir žaviuosi jos sukurta asmenybe. Ne tas žodis – aš ją tiesiog įsimylėjau skaitydama ir dabar be išlygų dievinu. Be to, Elizabeta I kur kas labiau man tinka nei Bona. Juk ji net buvo vadinama Virgin-Queen (Mergelė Karalienė). Ji niekada nebuvo ištekėjusi. Valdė pati. Valdė puikiai. Tuo tarpu Bona buvo Karalienė žmona ir pirmuosius porą karaliavimo metų visiškai priklausė nuo Žygimanto Senojo sveikatos. Jei jis mirtų, sostas atitektų ne jai, o jo dukterims iš pirmosios santuokos. O ir vėliau, kai pagaliau susilaukė Žygimanto Augusto, juk tapo Karaliene motina. Taigi nors ir valdė, valdė tik vietoj nepilnamečio sūnaus.

Mano dideliam džiaugsmui visas šias man įdomias karalienes (pridėkime dar ir Barborą Radvilaitę) jungia didysis Renesansas, kaip tik tada atsiradęs Italijoje. Ak, Italija... Kas ja nesižavi? Parodykit man tokį... Karalienė Bona buvo italė, kilusi iš Bario, augusi Florencijoje, kur jos dėdė buvo Florencijos miesto galva... O Elizabetos I mylimasis Robertas Dudley’s buvo tiesiog pakvaišęs dėl Italijos. Ir negalėjo būti kitaip. Juk Renesansas prasidėjo Italijoje ir palengva plito per visą Europą, iš šviesos virsdamas į tamsą, kol galų gale apsėmė visus ir viską. Roma buvo turtingiausia, italai buvo geriausi pasaulyje visų galų meistrai – architektai, labirintų ir sodų kūrėjai, netgi geriausi nuodytojai. Sakoma, kad nuodytojų mokyklos veikė Romoje ir Florencijoje, visą Europą šiurpino legendos apie Bordžijos nuodus, įtaisytus žiede-antspaude, iš kur jie lengvai patenkdavo į aukos taurę...

Gal ir pati jau rašote angliškai?

Angliškai rašau tik daktaro disertaciją, skaitau, renku medžiagą ir konspektuoju. Be to, iš angliškai parašytų vadovėlių mokausi lotynų kalbos, be kurios nė žingsnio nežengčiau. Kartais dar rašau mažus, šmaikščius rašinėlius, kad turėčiau ką įdomaus pasiųsti savo draugei į Prancūziją. Ji ištaiso, pagiria ir pataria. Va, dėl jos aš tiesiog iš kailio neriuosi. Man labai patinka patikti.

Ir pabaigai, kada „Mergaitę“ pristatysite Lietuvos skaitytojui?

Dievas žino... Gal kada nors... Svajoju apie tai dieną naktį. Gal Dievas išklausys mano maldų. Juk būna stebuklų. Tik nepraraskime tikėjimo stebuklais ir pasakom.

Londonas, 2010 m. liepos 19 d., pirmadienis