Dainius Varnas. Ar politinis sezonas bus toks pat karštas kaip šių metų vasara?
Oficialus kandidatų į savivaldybių tarybas iškėlimas turėtų prasidėti nuo šv. Kalėdų. Tada, kai iki pačių rinkimų liks du mėnesiai. Nors už lango vis dar karšta vasara, tačiau niekas netrukdo jau dabar pasvarstyti apie artėjančius rinkimus į Savivaldą.
Pradėkime nuo pagrindinės „naujienos“: rinkimuose į savivaldą partijos prarado monopoliją. Nors esama tam tikrų ribojimų su užstatu ir parašų rinkimu, tačiau esminis dalykas dėl to nesikeičia – kas labai norės, tas gali bandyti kandidatuoti į savivaldybių tarybas. Tai numato naujasis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, kurį Seimas patvirtino paskutinę birželio dieną, vykdydamas Konstitucinio Teismo nutartį, nustatančią, kad Konstitucijai prieštarauja iki šiol galiojusi tvarka, kad kandidatus į savivaldą gali kelti tik partijos.
Nors partijų monopolijos keliant kandidatus į Savivaldą panaikinimas yra neabejotinai sveikintinas ir svarbus dalykas, tačiau, prisipažinsiu, man kelia nuostabą pačių partijų reakcija. Tiksliau, jos nebuvimas. Stoiška ramybė partijose – kas tai?
Gal tai tvirtas įsitikinimas, „kad vis tiek kitaip nebus“? (TS-LKD ir socdemų atvejis). Gal būt tai požiūris „sulipinsim naują judėjimą ir laimėsim“ (liberalų veikimo modelis). O gal tiesiog dar per anksti ką nors mąstyti? (nepartinių ir/arba tiesiog politinių karjeristų požiūris).
Turint mintyje ypač sėkmingą ir neinformatyvumu pasižymėjusią Prezidento rinkimų kampaniją paskutinis požiūris nekelia jokios nuostabos. Tam tikruose rajonuose atsiradus pakankamam oligarchinių pinigų kiekiui nebūtų labai sunku pakartoti tokį pat scenarijų. Ilgas laukimas krūmuose ir – didelis bum – kurio pasėkmėje paskutinėmis savaitėmis rinkėjams pasiūlomas koks nors rajono ar miesto „gelbėtojas“. Suveiktų...
Beje, visai tikėtina, kad šie rinkimai į savivaldybių tarybas bus puikus indikatorius rodantis populizmo ir partinės ideologijos arba vertybių santykį. Būdamas nepataisomas optimistas vis dar tikiuosi, kad Lietuvos rinkėjai jau nusivylė ne tik norinčiomis atrodyti ideologizuotomis partijomis, bet ir populistais, kurie apie ideologijas linkę patylėti. Tai teikia daug galimybių „antros kartos populistams“, kurie gali rastis tarp nepriklausomų kandidatų. Jiems atkris bet kokia būtinybė kalbėti apie vertybes visą dėmesį koncentruojant į konkrečias miesto ar rajono bėdas.
Vienas iš neseniai atsiradusių visuomeninių judėjimų save įvardijantis konceptualiu visuomeniniu judėjimu „Mūsų reikalas“ atvirai skelbiasi atsisakąs politinių ideologijų, o kiekviena visuomenei svarbi sritis esą turi būti vystoma laikantis moksliškai pagrįstos ilgalaikės strategijos. Toks judėjimas yra gana keistas darinys kažkuo primenantis žuvį, kuri nusprendė plaukioti vandenyje nenaudodama pelekų.
Žvelgiant į vis pasipildančias visuomeninių judėjimų gretas lieka tik kuo smagiau praleisti paskutinį vasaros mėnesį. Artėja įtemptas, ir ne mažiau karštas nei šių metų vasara, politinis sezonas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
“Rinkimuose į savivaldą partijos prarado monopoliją, nors esama tam tikrų ribojimų su užstatu ir parašų rinkimu”.
Ar čia svarbiausi “ribojimai”? O gal autorius tiesiog sąmoningai-politkorektiškai nutyli pagrindinį – 2 nepartinių kandidatų sąrašas traktuojamas kaip koalicija? Gi koalicijai galioja 6% barjeras ( Vilniuje atitinkantis maždaug 4 mandatus )... Tad ir rami partijų reakcija visai suprantama:) Tipiškas monopolijų apraizgyto krašto, taip ir netapusio valstybe, atvejis.
Nėra Lietuvoj jokios politikos,yra tik nusikaltelių klano diktatas,kol nusikaltėlius iš prokuratūros neišveš į lukiškes,tol jūsų pasvarstymas apie politiką - beprasmis. Normali politika gali egzistuoti tik teisinėje valstybėje. Tia nuo to ir linkiu pradėti.


























Bedarbystė yra didelė ir auga toliau. Todėl yra daug žmonių, pretenduojančių į kiekvieną laisvą darbo vietą. To pasekoje atlyginimai krenta bei yra daug ilgalaikių bedarbių, kurių įsijungimas įdarbo rinka tampa vis mažiau tikėtinas, nes jie per ilgą laikotarpį visai praranda sugebėjimus, reikalingus tai rinkai.
Na o spauda yra pilna teigiamos informacijos apie tai, kas daroma. Melagiai klesti, visai kaip komunistų laikais.
Yra ir melagingų optimistų tarp mano nuolatinių skaitytojų. Jų mintys paprastos. Monopolistas rašo man:
_MOKYTOJAU, aš tavimi labai nepatenkintas. Tiek surinkau pinigėlių banko sąskaitose, nugirdydamas daugybę Lietuvos žmonių degtine iš Maksimų, prisidengdamas invalidais ir nusukdamas mokesčius, prisidengdamas tariama rusų elektros grėsme ir monopolizuodamas elektros ūkį, bei prasukdamas Leo aferą. O tu sakai, kad Lietuvos žmones dar naikina krizė. Nematau krizės, riebalų raukšlės akis užspaudė. Negadink nuotaikos. Džiaukis milijardais mano ir mano giminių bankų sąskaitose._
Mūsų uždaroje visuomenėje tiesa vis dar sunkiai randa kelią spaudoje ir mūsų mintyse.