Oficialus kandidatų į savivaldybių tarybas iškėlimas turėtų prasidėti nuo šv. Kalėdų. Tada, kai iki pačių rinkimų liks du mėnesiai. Nors už lango vis dar karšta vasara, tačiau niekas netrukdo jau dabar pasvarstyti apie artėjančius rinkimus į Savivaldą.

Pradėkime nuo pagrindinės „naujienos“: rinkimuose į savivaldą partijos prarado monopoliją. Nors esama tam tikrų ribojimų su užstatu ir parašų rinkimu, tačiau esminis dalykas dėl to nesikeičia – kas labai norės, tas gali bandyti kandidatuoti į savivaldybių tarybas. Tai numato naujasis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, kurį Seimas patvirtino paskutinę birželio dieną, vykdydamas Konstitucinio Teismo nutartį, nustatančią, kad Konstitucijai prieštarauja iki šiol galiojusi tvarka, kad kandidatus į savivaldą gali kelti tik partijos.

Nors partijų monopolijos keliant kandidatus į Savivaldą panaikinimas yra neabejotinai sveikintinas ir svarbus dalykas, tačiau, prisipažinsiu, man kelia nuostabą  pačių partijų reakcija. Tiksliau, jos nebuvimas. Stoiška ramybė partijose – kas tai?

Gal tai tvirtas įsitikinimas, „kad vis tiek kitaip nebus“? (TS-LKD ir socdemų atvejis). Gal būt tai požiūris „sulipinsim naują judėjimą ir laimėsim“ (liberalų veikimo modelis). O gal tiesiog dar per anksti ką nors mąstyti? (nepartinių ir/arba tiesiog politinių karjeristų požiūris).

Turint mintyje ypač sėkmingą ir neinformatyvumu pasižymėjusią Prezidento rinkimų kampaniją paskutinis požiūris nekelia jokios nuostabos. Tam tikruose rajonuose atsiradus pakankamam oligarchinių pinigų kiekiui nebūtų labai sunku pakartoti tokį pat scenarijų. Ilgas laukimas krūmuose ir – didelis bum – kurio pasėkmėje paskutinėmis savaitėmis rinkėjams pasiūlomas koks nors rajono ar miesto „gelbėtojas“. Suveiktų...

Beje, visai tikėtina, kad šie rinkimai į savivaldybių tarybas bus puikus indikatorius rodantis populizmo ir partinės ideologijos arba vertybių santykį. Būdamas nepataisomas optimistas vis dar tikiuosi, kad Lietuvos rinkėjai jau nusivylė ne tik norinčiomis atrodyti ideologizuotomis partijomis, bet ir populistais, kurie apie ideologijas linkę patylėti. Tai teikia daug galimybių „antros kartos populistams“, kurie gali rastis tarp nepriklausomų kandidatų. Jiems atkris bet kokia būtinybė kalbėti apie vertybes visą dėmesį koncentruojant į konkrečias miesto ar rajono bėdas.

Vienas iš neseniai atsiradusių visuomeninių judėjimų save įvardijantis konceptualiu visuomeniniu judėjimu „Mūsų reikalas“ atvirai skelbiasi atsisakąs politinių ideologijų, o kiekviena visuomenei svarbi sritis esą turi būti vystoma laikantis moksliškai pagrįstos ilgalaikės strategijos. Toks judėjimas yra gana keistas darinys kažkuo primenantis žuvį, kuri nusprendė plaukioti vandenyje nenaudodama pelekų.

Žvelgiant į vis pasipildančias visuomeninių judėjimų gretas lieka tik kuo smagiau praleisti paskutinį vasaros mėnesį. Artėja įtemptas, ir ne mažiau karštas nei šių metų vasara, politinis sezonas.