Elvyra Davainė. Airija: tolima artima sala. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Emigracija – tai laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Ši knyga apie tai bei tuos, kurie jau gyvena ten ir tiems, kurie dar tikisi svetur surasti laimę.

Knygos istorijos – realus emigrantų gyvenimas Airijoje. Autorė, profesionali žurnalistė, pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje –  ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos ar ekskliuzyvinio keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos.

Istorijos apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meilės istorijas pateikiamos su lengva ironija ir humoru, kuris padėjo išgyventi toli nuo gimtinės jai pačiai ir daugybei tolimoje smaragdo saloje atsidūrusių tautiečių.

Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie du šimtai tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jeigu tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško...

Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kuri būtų tokia panaši į Lietuvą, kokia yra Airija. Ji artima plotu, gyventojų skaičiumi, giliomis katalikiškomis bei žemes ūkio tradicijomis, žaliomis ganyklomis.

Darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmes sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai. Tikriausiai, todėl visi, kas pabuvojo ten, jaučia Airijos sindromą – to skaidraus paprastumo ir mokėjimo džiaugtis gyvenimu trauką...