Nepaisant sunkmečio, Vilniuje viena po kitos kuriasi naujos kepyklėlės, parduotuvėlės bei knygynai, taip pagyvindami senamiestį ir džiugindami vilniečius. Apie skaitytų knygų knygyną „Mint Vinetu“ (Šv. Ignoto g. 16) pasakoja viena iš idėjos autorių ir įkūrėjų Jurga Raguckaitė.

Vilniuje – nauja idėja

Sykį su bičiuliais vaikščiodami knygų mugėje pagalvojome, kad Lietuvoje leidžiama labai daug naujų knygų ir stebėjomės, kas jas nuperka, nesupratom, kokiais kriterijais žmonės remiasi pirkdami knygas. Užsienyje gali ateiti į senų skaitytų knygų vietą, kur bukinistas papasakoja, rekomenduoja, susikuria tam tikra bendruomenė, kuri žino ne tik rinkodarinius knygų aprašymus.

Idėja atidaryti tokį knygyną ilgai sklandė ore. Tai nėra kažkoks ypatingas modelis, tokių knygynų kitose šalyse, turinčiose studentų miestelius, pilna. Čia gali būti kiek nori, niekas priekaištingai nežiūri, ir vartyti – tai labai svarbu – bet kurią knygą, net tą, su Stepheno Kingo parašu, – nesaugom taip, kad, neduok Dieve, kas nors neišteptų.

Visi žino mūsų lietuvišką rudenį, kai vilkas viduje kaukia. Norisi turėti vietą, kur tokiu metu gali pasiimti didelį puodelį arbatos, gauti naminio pyrago ir ramiai pasėdėti su knyga. Stengiamės, kad knygynas būtų ne tik knygų pirkimo ir skaitymo vieta, bet ir susijusių renginių – knygų pristatymų, diskusijų.

Norime, kad knygas žmonės paleistų į antrą gyvenimą

Iš tiesų nuo ko viskas prasidėjo – pasižiūrėjom į savo, tėvų knygų lentynas ir sąžiningai pripažinom, kad didžioji dalis knygų yra pramoginė literatūra, kurią nusipirkęs perskaitai ir padedi, geriausiu atveju – pasidalini su draugais.

Tuomet kyla klausimas – kam laikyti tokias knygas? Apskritai turėjimo jausmas turbūt labiau ydingas nei naudingas. Geriau tegu kiti žmonės skaito, pramogauja, dalinasi.

Knygų, kurios padaro esminę įtaką gyvenimui ir norėtųsi jas skaityti vėl ir vėl, yra labai nedaug, visos kitos tiesiog dulka lentynose.

Norime truputį pakeisti požiūrį, kad knyga yra interjero detalė. Knyga yra tam, kad skaitytum, kažko išmoktum, kažkuo pasidžiaugtum, paliūdėtum. Juk rašytojai rašo žmonėms, ne interjero detales kuria... Laikas nuo laiko žmonės atneša knygų iš „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos, tuomet juokaujame, kad žmonės pasikeitė tapetus...

Kad skaityti būtų jaukiau – žolelių arbata ir naminis pyragas

Skaitytų knygų knygynas – skambėjo gražiai, bet norėjosi kažko daugiau, kad žmones čia trauktų ne tik knygos. Taip atsirado mėtų arbata ir morkų pyragas, nors, tiesa, žiemą absoliutus topas buvo cinamono arbata.

Kita naujovė – mūsų bukinistas Jonas prieš kokią savaitę sugalvojo, kad reikia platinti ir lietuvišką kultūrinę spaudą –  „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ ir „Metus“. Čia mūsų vieninteliai nauji leidiniai, visa kita – skaityta.

Nesakau, kad taip atliekame labai svarbią edukacinę funkciją, tik manau, kad gal daugelis nežino apie tokius leidinius. Tarkime, „Metai“ išspausdino Woody Alleno pjesę, kuri juk įdomi labai plačiam skaitytojų ratui, ne tik nuolatiniams kultūrinės periodikos skaitytojams.

Tarp populiariausių – ir „Alisa stebuklų šalyje“, ir filosofijos klasikos veikalai

Iš grožinės literatūros mane stebina „Prisukamo apelsino“ populiarumas. Tik atsiradusios iškart nuperkamos yra ir „Alisa stebuklų šalyje“, Frederico Beigbederio knygos. Iš nemirštančios klasikos išskirčiau Čechovo raštus.

Populiarūs verstų filosofijos klasikinių veikalų senieji leidimai, kurių dažnai prireikia studentams. O kai jų neranda tėčio ar universiteto bibliotekoje, ateina pas mus. Populiarūs ir meno albumai. Maždaug taip atrodo nuolat besisukančių knygų ratas.

Skaitymas neišnyks niekada

Nėra reikalo giedoti laidotuvių giesmę knygoms ir skųstis, kad jaunimas neskaito. Taip tikrai nėra.

Kai kurie kritikai išsišoka sakydami, kad lietuviai skaito popsą, bet iš tų, kurie ateina pas mus ir kokias knygas renkasi, tikrai su tuo nesutinku. Aišku, skaito ir popsą, bet kodėl paplūdimyje reikia skaityti Jamesą Joyce'ą?

Žmonės skaito labai įvairias knygas ir tai nieko bloga, nereikia knygos per daug sudvasinti. Šiuolaikinė literatūra  fragmentiška, tačiau tai nereiškia, kad jaunimas kitokios neskaito. Manau, kad lengvesni kūriniai gali būti lieptas į rimtesnę literatūrą –  nereikia šešiolikmečio pradėti pratinti nuo „Karo ir taikos“ ir po to sakyti, kad jis neskaito knygų. Svarbu vaikams teisingu laiku duoti teisingą knygą.

Manau, knygos skaitymas niekada neišnyks. Labai laukiu, kada Lietuvoje taps populiarios ir kiekvienam prieinamos skaityklės, nes tai reikštų, kad žmonės dar labiau pamėgs skaitymą.

Skaitymas nėra vien egzaltuotų mergaičių, moksliukų ir intelektualų užsiėmimas. Kai mes pradėjome draugauti su Nacionaline moksleivių akademija, kur susirenka tikrai jauni šviesūs protai, pamatėme, kad ne visi iš jų yra atradę skaitymą. Būtent naujos technologijos, kurioms jaunimas ypač imlus, manau, padės daugeliui atrasti skaitymą.

Knyga, mano supratimu, nedings niekada. Atsitiks taip, kaip buvo išradus televiziją – manyta, kad radijas išnyks, tačiau taip neatsitiko. Gal kada nors mūsų knygyne bus naudotų skaityklių lentyna (juokiasi).

Kiekviena knyga turi savo skaitytoją

Kartą atėjo žmogus, ieškodamas Radvilos Našlaitėlio „Kelionės į Jeruzalę“. Tai tokia XVI a. knygelė, nedideliu tiražu perleista prieš kokį dvidešimtmetį, tad mes tik pagūžčiojome pečiais. Po poros dienų negalėjau patikėti, kai radau šią knygelę tarp krūvos atneštų knygų. Ieškojęs žmogus atlėkė per kelias minutes. Smagu matyti, kad knyga suteikia tiek daug džiaugsmo.

Atrodo, kai kurios knygos turėtų būti populiarios, bet lentynose užsiguli, pavyzdžiui, „Tarzanas“. Arba sovietinė enciklopedija – atrodytų, kam jos šiandien gali reikėti? Bet jau laukia įsigyti norintis žmogus, kol surinksime visą seriją.

Komplikuočiau su lietuvių autoriais. Šiandien daugelis nori atsikratyti po nepriklausomybės leistais Lietuvos patriarchų veikalais, pavyzdžiui, Kudirkos raštais. Išmesti rankos nekyla, bet, kita vertus, tokių knygų niekas neperka. Nežinau, ar tai tiesiog nuslūgęs domėjimasis, ar tiesiog tam tikras lietuvybės neigimas.

Knygynas – visiems atvira erdvė

Gali sakyti, kad kultūra skirta tik nedideliam intelektualų ratui, tačiau taip teigdamas atbaidai daug žmonių. Mes stengiamės būti per vidurį, kiekvienam kažką pasiūlyti: nori intelektualios literatūros ar rimtų pokalbių, gali čia visa tai gauti, bet šiaip mes orientuojamės į paprastus žmones, tiesiog mėgstančius skaityti. Dėl to ir nesam antikvarinių, išskirtinių knygų knygynas, mes norime, kad žmonės knygas tiesiog skaitytų, o ne jas kolekcionuotų, kauptų.

Stengiamės, kad skaitytojai rekomenduotų knygas vieni kitiems. Nuoširdžių žmonių rekomendacijų Lietuvoje labai mažai – vyrauja arba rinkodariniai knygų aprašymai, arba mokslinė literatūros kritika. Kodėl man patinka amazon.com knygų apžvalgos: ten savo nuomonę parašo labai įvairūs žmonės – nuo namų šeimininkių iki profesorių, todėl nesunku susidaryti įspūdį. Kad paskatintume žmones rekomenduoti knygas, sugalvojome tokią idėją – skirtuko kitoje pusėje norintys gali parašyti tris priežastis, kodėl knygą verta skaityti.

Pas mus ateina keistų žmonių, bet visi yra taikūs, nesusiduriam su piktais. Yra tokių, kurie truputį ir paauklėja, pavyzdžiui, „gavom velnių“, kad drįsome pardavinėti R. Grinevičiūtės knygą apie „Williams“ istoriją. Bet mane džiugina tai, kad žmonės neabejingi, nevengia diskutuoti apie knygas.

Mūsų išlikimo klausimas – žinomumas, ar žmonėms patiks šita vieta, ar ne. Iš verslo pusės skamba keistai, tačiau per daug reklamos vengiame, – nenorime, kad tai taptų „užgrūsta“ vieta.

Nenorėtume tapti uždaru intelektualų rateliu – nereikia apsimetinėti, mes tiesiog paprasti skaitytojai. Pati prisipažįstu, kad „Karo ir taikos“ neįveikiau. Tiesiog norėtųsi, kad atsirastų dar didesnė skaitymo mada, kad žmonės kalbėtųsi apie knygas. Kuo mažiau deklaracijų, bravūros, tuo bus visiems smagiau gyventi.

Akvilė Adomaitytė