Taip A. Puškinas apibūdino kai kurių caro Rusijos intelektualų požiūrį į savo kolegas.  Panašios reminiscencijos man kyla ir perskaičius Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“, kurį publikavo „IQ.The Economist“ ir kuris susilaukė per tūkstančio internetinių komentarų ir  tokių politologų, kaip R.Gudaitis, V.Laučius, A. Medalinskas ir kiti vertinimų. O tai įrodo T. Venclovos straipsnio išskirtinį aktualumą, su kuo galima sveikinti straipsnio autorių. Bet man nepriimtinas T. Venclovos požiūris  į savo kolegas, kuriuos jis laiko Strepsiado pasekėjais, taigi pseudo-intelektualais ir tik save (ir L. Donskį) priskirdamas Sokrato mokiniams, taigi tikriems intelektualams.

Kas gi vadintinas intelektualu? Tarptautinių žodžių žodyne intelektualas apibrėžiamas, kaip asmuo, kuris  yra didelių protinių gebėjimų žmogus, eruditas ir  didelės protinės kultūros žmogus, kurio pagrindas intelekto, nugalinčio emocijas, vyravimas.  Kad T. Venclova yra eruditas-neturiu abejonių, bet ne kiekvienas eruditas tampa intelektualu, kaip ir ne kiekvienas intelektualas yra dar eruditas. Man akivaizdu, kad Tomas yra ir eruditas ir intelektualas, bet man taip pat akivaizdu kad vertinant savo kolegas jo emocijos nugalėjo jo intelektą. Neteko girdėti, kad koks nors visuomenės Jupiteris, kaip antai genijus ar  žymus intelektualas, net ir kritikuojantis savo kolegų idėjas juos  vadintų pseudo-mokslininkais ar pseudo-intelektualais. Tokius apibūdinimus vartoja tik visuomenės jaučiai. Bet yra kaip yra. Pagal T.Venclovą Lietuvoje tėra tik du tikri intelektualai, tai jis pats  ir  L. Donskis, o visokie gudaičiai, ozolai, landsbergiai, lukšaitės, radžvilai bei zaborskaitės tėra tik tariami intelektualai, kuriuos galima būtų pavadinti ir intelektiniu mailiumi. Ir tik todėl, kad jų pozicija nesutampa su tikrų intelektualų pozicija. Dabar pats laikas paanalizuoti kokioje terpėje augo ir tobulėjo T.Venclova, kaip jis vertina mūsų nueitą kelią ir klystkelius ir ką gi jis mums siūlo dabar. Apie L. Donskį,  kuris  savo mintis išdėstė laidose „Be pykčio“,  pakalbėsime kitą kartą. O dabar apie T.Venclovą. Jis augo Stalino saulės nešėjo A. Venclovos šeimoje ir turėjo puikias sąlygas tobulėti.

Reikia pripažinti, kad T. Venclova neleido laiko veltui. Ir tapo eruditu ir kaip toks negalėjo nepastebėti tarybines santvarkos ydų. Ir ne tik pastebėdavo, bet ir jas viešindavo. O tai negalėjo patikti ne tik Lietuvos valdžiai, bet ir Maskvai, todėl jis buvo deportuotas, bet ne į Sibirą, o į Vakarus. Nenorėčiau sutikti su tais, kurie teigia, kad jis buvo išsiųstas į Vakarus dėl savo neeilinių sugebėjimų, kai daugelis net didesnių sugebėjimų Rusijos intelektualų ramiai leido dienas Gulago salyne. Neabejoju, kad Stalino laikais ten būtų apgyvendintas ne tik Tomas, bet ir jo tėvai, kurie nesugebėjo savo sūnaus išauklėti tarybiniu inteligentu. Bet laikai jau buvo kiti ir valdžiai teko spręsti dilemą: pasodinti Tomą ar taikyti jam kitą bausmę-išsiuntimą už TSRS ribų. Toks išsiuntimas pagal tuometinį RSFSR baudžiamąjį kodeksą buvo laikomas aukščiausia bausme. T. Venclovos pasodinimą į belangę Vakarai (su kuriais jau buvo skaitomasi), galėjo įvertinti, kaip susidorojimą su LTSR įkūrėjo sūnumi. O tai buvo politiškai nepriimtina. Todėl, mano nuomone, tėvo prestižas ir grynai politiniai motyvai, o ne jo sūnaus erudicija Tomą išgelbėjo nuo Sibiro.

 Ką gi dabar siūlo Gulago išvengęs T. Venclova? Svarbiausiu ir labiausiai diskutuotinu jo siūlymu laikyčiau šį: „lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jei jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę, vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai. Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, tad vienintelis priimtinas požiūris“. Kokios to siūlymo galimos pasekmės? Jeigu lietuviu bus laikomas kiekvienas imigravęs ir išmokęs lietuviškai susikalbėti  Azijos, Okeanijos, JAV, ES ar Afrikos pilietis, tai galima ir tokia situacija, kada šie piliečiai sudarys daugumą Lietuvoje, o genetiniai lietuviai taps tautine mažuma. Tai atsispindės ir parlamente bei kitose valdžios struktūrose. Kas tada galėtų paneigti, kad naujoji valdžia nepanorės pakeisti valstybinės lietuvių kalbos, kuria gali susikalbėti tik Lietuvoje,  anglų kalba, kuri vartojama visame pasaulyje? Jei taip įvyktų, tai iš Lietuvos su savo kalba, kultūra ir papročiais liktų tik geografinė sąvoka, o  paties T. Venclovos lietuviškus eilėraščius skaitytų nebent  koks nors dar išlikęs pseudo-intelektualas. Nežinau, ar galvojo apie tai T. Venclova. Gal jis numatė kokius nors apribojimus, kad taip neatsitiktų, o gal tokia, jo manymu, ir turi būti globalistinė politika.

Yra ir kitų diskutuotinų ir net prasilenkiančių su tiesa teiginių. Štai sakoma: „Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta. Kad ir ką manytum apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kai jis sako, jog lietuviai, kitaip nei kroatai, nenuteisė nė vieno žydšaudžio. Atvirkščiai: visuomenės ir teismų neartikuliuotas, bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias bylas dera tyliai sabotuoti. Nesame pribrendę tam, kad suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o jo aukos ir ieškovai – nelietuviai“.

 T. Venclova, turbūt, nežino, kad tarybiniais laikais saugumas stropiai išgaudė visus žydšaudžius, kurie dar buvo nepabėgę iš Lietuvos, ir juos sušaudė. Laiku emigravę žydšaudžiai Lietuvos justicijai buvo ir tebėra nepasiekiami. Ką gi mes galėjome teisti? Todėl priekaištas mums, kad nenuteisėme nė vieno žydšaudžio, yra be pagrindo.

T. Venclova teigia, kad jau atstačius nepriklausomybę  buvo padarytos dvi didelės klaidos. Pirmoji iš jų: „mes nepasmerkėme J. Ambrazevičiaus vyriausybės, kurių narius derėjo teisti“.  Ši vyriausybė atsirado, naiviai tikintis, kad vokiečiai leis atsikurti nepriklausomai Lietuvai. To neįvyko, todėl ji veikė tik  pusantro mėnesio, iki 1941 m. Rugpjūčio mėn. ir jos negalima lyginti su kolaboravusia su vokiečiais iki pat Trečiojo Reicho žlugimo maršalo Peteno vyriausybe. Kartu reikia pastebėti, kad J. Ambrazevičiaus vyriausybės pozicija žydų klausimu buvo dviprasmiška, nors ji ir neturėjo jokios įtakos vokiečių vykdomam žydų genocidui, bet ji neatsiribojo nuo genocido vykdytojų, o  jos komunalinio ūkio ministras net suprojektavo žydų getą, į kurį buvo suvaryti ir po to sunaikinti žydai. Taigi jeigu ir ne visa vyriausybė tai bent vienas jos ministras dalyvavo žydų genocide ir jos veiklą reikėtų nagrinėti iš dalyvavimo genocide pozicijų, o ne dėl kolaboravimo su vokiečiais, kurio praktiškai nebuvo. Artėjant tarybinei armijai  šios vyriausybės nariai išsislapstė Vakaruose. Ten J.Ambrazevičiui buvo iškelti kaltinimai dėl genocido, bet vėliau jų atsisakyta. Negirdėjau, kad Vakaruose būtų kaltinami genocidu ir kiti Laikinosios vyriausybės nariai.  Bet nuostabą sukelia tai, kad Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras buvo tarybinės valdžios pamalonintas, leidžiant jam grįžti iš Australijos į Lietuvą ir grąžinant jo turėtą turtą. Neaišku, ar tai buvo padaryta dėl šio žmogaus neeilinių gabumų ar dėl jo kokių nors nuopelnų  Tarybų Sąjungai. Po 1991 m. jis tapo ir Lietuvos patriarchu. Todėl laikyčiau, kad T. Venclovos priekaištas, kad buvo padaryta klaida nenuteisus  J. Ambrazevičiaus vyriausybės in corpore dėl vieno iš jos  ministrų asmeninio indėlio į genocidą, vargu ar  pagrįstas.

 Reikia pripažinti, kad T. Venclova visiškai teisus, sakydamas, jog  „Antra klaida – genocido sąvokos infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai). Vilniaus centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi, o, pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi. Kitaip jis visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui“.

 

Dar vienas T. Venclovos priekaištas dėl mūsų politikos lenkų tautinės bendrijos atžvilgiu. Reikia sutikti su tuo, kad Lietuva taip ir nesugebėjo integruoti Vilnijos lenkų. Lietuvoje yra apie 9 proc.lenkų ir tiek pat rusų. Rusų bendrija puikiai integravosi į Lietuvos pilietinę visuomenę: rusai puikiai kalba lietuviškai, užima aukštus postus valstybės tarnyboje. Ir man kyla klausimas ar tik mūsų klaidos lenkus paliko už integracijos borto, ar čia neveikia ir kiti faktoriai?  Štai į valstybinės politikos rangą pakeltas raidės „w“ rašymas, matome nuolatinius lenkų skundus ES institucijoms dėl tariamai pažeistų lenkų teisių. Tiek lenkus, tiek ir rusus bei kitas tautines bendrijas mūsų įstatymai traktuoja vienodai. Kodėl tada rusai nereikalauja rašyti jų pavardes pasuose kirilica, o lenkai mano, kad „w“ raidės nenaudojimas lenkų pasuose-  tai didžiausias jų teisių pažeidimas, nors jie nemato jokio pažeidimo, kai Punsko lietuvių pasuose pavardės įrašomos ne lietuvių rašmenimis. Galėtų Lenkija parodyti pavyzdį Lietuvai, bet kažkodėl neparodo. Reikia sutikti su A. Zolubo straipsniu Delfi, apie tai, kokias pasekmes turi nepagrįstos nuolaidos. Drįstu tvirtinti, kad lenkų reikalavimas suteikti jiems išskirtines teises darant juos privilegijuota bendrija, yra laiminamas mūsų strateginio partnerio. Kai tuo tarpu nestrateginis  partneris –Rusija elgiasi korektiškai. Ir kaip čia neprisiminti posakio: Viešpatie, apsaugok mane nuo draugų-nuo priešų pats apsiginsiu.

Reikia sutikti su T. Venclovos teiginiu, kad Lietuvos politikams būtinas koks nors priešas. Tą pastebėjo ir kiti intelektualai, teigdami, jog: „nuo amžių toks narsus lietuvio būdas, jei priešo nėr-iš žemės jį iškas.“ Tokiu priešu buvo laikoma Rusija ir kuriami Rusijos stabdymo planai, kurie dabar virto jos prisijaukinimo planais.

Reikia sutikti ir su tuo, kad lietuvių požiūris į seksualines mažumas reikalauja rimtos analizės. Sutikime su tuo, kad niekam netrukdo gėjų elgesys savo apartamentuose ir niekas jų dėl to nediskriminuoja,  bet daug ką šokiruoja jų noras kitiems, o ypač jaunimui viešai piršti savo gyvenimo būdą. Todėl stebėtis tokia smerktina tradicinės pakraipos žmonių reakcija į gėjų ir lesbiečių demonstracijas vargu ar galima.

Reikia sutikti su T. Venclovos įžvalgomis apie priežastis, dėl kurių buvo būtina atmesti tarybinę santvarką. Bet negaliu pritarti jo teiginiui, kad: „savo valdinius (ar visus?-mano pastaba), kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė siaurą, primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta „kosmopolitams“. Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams.“ Bet ksenofobijos ir neapykantos kosmopolitams apraiškos būdingos ir toms valstybėms, kurios niekados nematė tarybinės valdžios. Priežasčių derėtų paieškoti kitur.

T. Venclova nevengia ir trafaretinių ir net įžeidžiančių kitus teiginių. Štai vienas iš jų: „Nesinori sakyti, bet turbūt netenka abejoti, kad daugelis mūsų intelektualų, dabar pasukusių Strepsiado keliu, niekada nebuvo tikri intelektualai – veikiau karjeristai, kuriems nepavyko visuomenėje užimti vietos, atitinkančios jų troškimus, ir kurių frustracija puikiai atliepia platesnių sluoksnių frustraciją.“ Maniau ir tebemanau, kad vienas intelektualas neturėtų rūšiuoti kitų, kabinant jiems etiketes. Tai pakankamai nesolidu. Intelektualams būdinga savybė-pagarba kito nuomonei.

 Sutinku su T. Venclova, kad „Nepriklausomybė nėra tikslas sau – tai būdas užtikrinti tautos gerovę. (...). Bet nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jei įmanoma, tai žalinga(...)Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda. Šiose srityse, deja, dar maža kuo galime didžiuotis“. Tai tiesa, bet reikia kalbėti  tik apie tokius apribojimus, kurie nesunaikina pačios valstybės. Kokie jie turėtų būti, tai profesionalios diskusijos objektas. T. Venclovos siūlomas modelis, man regis, kaip tik ir naikina pačią valstybę.

Vėl T. Venclova: „Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai veikia mūsų santykius su kaimynais. Esu ne kartą kalbėjęs apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu.“ Visa tai, deja, tiesa.

 T. Venclova: „Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Bet nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą). Pagal jų peršamą poziciją, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. (...) Kiekvienas Rusijos priešas – net jei jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas – automatiškai yra Lietuvos draugas. Jei Rusijai sekasi, tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė“. Deja, toks požiūris nesvetimas ne vienam Lietuvos piliečiui. Jį gali pakeisti pačios Rusijos politikos pasikeitimas, ką jau matome ir dabar. 

Summa summarum lieku optimistas, nes diskusijose gimsta tiesa ir randami geriausi sprendimai. O diskusijos būna vaisingos, jei jų dalyviai nėra rūšiuojami į tikruosius ir pseudo-intelektualus.