Vasaros poilsis daug kam yra tarsi pabėgimas nuo kankinančių darbų. Atostogos suvokiamos tik kaip laikas pramogauti („kam ir dirbame galų gale“) arba trumpas atokvėpis nuo darbo kaip nuo tam tikros bausmės, kuriai šiame gyvenime neva esame pasmerkti. Tačiau tai nelabai krikščioniškas požiūris į darbą, kuris savo esme yra ne našta, o mūsų, kaip Dievo vaikų, orumo bei pašaukimo dalis. Tai – erdvė, kurioje žmogus gali augti ir tobulėti, prisidėti prie kitų žmonių gerovės, sutikti Dievą ir jam atsiliepti. Geriau supratus darbo reikšmę, ir poilsis tampa reikšmingesnis.

Kūriniai, kurie kuria

Labai įdomu stebėti dirbantį amatininką, menininką, mokslininką, kai daiktams kone stebuklingai suteikiama nauja forma, nauja vertė, nauja prasmė. Puodžiaus molis tampa indais ar figūrėlėmis, kalvio geležis – kardais ir darbo įrankiais. Marmuro gabalas skulptoriaus rankose tampa vos ne kvėpuojančiu žmogumi (plg. Michelangelo Mozę ar Pietą!). Nafta tampa plastmase, silicis – skaitmeniniais „smegenimis“. Chirurgo skalpelis grąžina grožį ir įveikia negalią.

Sunkiau, bet įmanoma stebėti darbą tų, kurie kuria dvasingesnius dalykus, perkeičia ne medžiagas, o sielas, širdis ir protus: mokytojo darbas tikrai yra menas, kunigo – taip pat. Į šį skyrių būtų galima įtraukti ir pramogų pasaulio atstovus bei visus – kasininkes, padavėjus, taksistus... – gebančius žodžiais ir tuo, kaip atlieka savo darbą, perkeisti kitų žmonių nuotaikas, nusistatymus, troškimus.

Kiekvienas turi savo talentą, sugebėjimą vienaip ar kitaip keisti pasaulį, jį tobulinti. O gal apskritai visas žmogaus kūrybingumas tiesiog yra be galo nuostabaus pasaulio Kūrėjo darbo atspindys? Aišku, Dievas sukūrė ex nihilo (lot. „iš nieko“), o mes tegalime kurti iš jo mums sukurtų dalykų. Tačiau akivaizdžių panašumų esama, ir jie duoti žmogui, sukurtam pagal Kūrėjo įvaizdį ir pašauktam į jį panašėti. Taigi, mes, Jo vaikai, irgi dirbame, kuriame. Obuolys nuo obels netoli rieda. Bendradarbiaujame su Dievu tobulindami šį mums visiems dovanotą pasaulį.

Pirmasis žmonijos uždavinys

Pirmieji Biblijos puslapiai fiksuoja pamatines tiesas apie žmogaus ir pasaulio sukūrimą. Pasakoja, pvz., kaip Viešpats pirmąjį vyrą ir pirmąją moterį apgyvendino Edeno sode, „kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Labai įdomu: vadinasi, pirmutinis žmogaus pašaukimas yra... dirbti! Ir tai jokiu būdu ne bausmė – nuodėmės juk dar net nebuvo. Atvirkščiai, tai didelė garbė, rojaus gyvenimo dalis, paskyrimas būti Dievo padėjėjais prižiūrint ir plėtojant kūriniją.

Ppirmutinis žmogaus pašaukimas yra... dirbti! Ir tai jokiu būdu ne bausmė.  Atvirkščiai, tai didelė garbė, rojaus gyvenimo dalis, paskyrimas būti Dievo padėjėjais prižiūrint ir plėtojant kūriniją.

Su kokia tėviška meile, švelnumu Viešpats turėjo numatyti ir sukurti žmogų bei visą aplinką, kurioje jam teks gyventi ir augti kaip Dievo vaikui. Prisiminkime jaunus tėvelius: savo meile kūdikiui užmezgę kūną, jie toliau ruošia jam kambarį, lovytę ir žaislus. Manau, kad panašūs jausmai buvo apėmę dieviškąją širdį kuriant pasaulį. Taip pat ir Jėzus – Žodis, be kurio „neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3) – dirbdamas Nazareto dirbtuvėje turėjo su jauduliu prisiminti aną, daug ankstesnę ir didesnę savo dieviškąją amatininkystę.

Išties didis slėpinys, kad žmogumi tapęs Dievas, kuris tik trisdešimt kelerius metus gyveno žemėje, daugiausia laiko praleido... dirbdamas! Trejus metus trukusio jo viešojo gyvenimo pradžioje žmonės stebėjosi Jėzaus mokslu ir autoritetu, nes iki tol jis tebuvo žinomas kaip kaimo dailidė. Taigi paprastas, kasdienis darbas užėmė svarią vietą Kristaus gyvenime. Jeigu Jėzus yra Dievo Apreiškimo pilnatvė bei sektinas pavyzdys visiems, tai ir jo tylūs, nuolankaus darbo metai verti rimtai apmąstyti kiekvienam tikinčiajam. Peršasi išvada, jog darbas yra labai svarbi krikščioniškojo pašaukimo ir pasaulio Išganymo dalis.

Kelias į šventumą

Tokią „darbo teologiją“ skleidė XX a. šventasis Josemaria Escriva (1902–1975). Šis Dievo įkvėptas, pasak Jono Pauliaus II, „kasdienybės šventasis“ įsteigė Katalikų Bažnyčios instituciją Opus Dei (lot. „Dievo darbas“), kuri kaip tik ir padeda žmonėms siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės paprasčiausioje gyvenimo kasdienybėje atliekant šeimynines, profesines, visuomenines pareigas. „Kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu,“ – sakė šv. Josemaria pabrėždamas, jog tai iš tiesų yra trilypis uždavinys – „pašventinti savo darbą, pašventinti save darbe ir pašventinti kitus per darbą“.

Pašventinti darbą – tai tarsi pasakyti Dievui: štai mano triūsas – mano auka, mano pastangos bendradarbiauti su tavimi tobulinant pasaulį. Noriu būti tavo įrankis tenkinant socialinius poreikius, kuriant sąlygas tikrajai pažangai, darant gyvenimą mielesnį kitiems bei dvasiškai atnaujinant visuomenę. Stengiamės kuo geriau užbaigti kiekvieną darbą, „ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią“ (Ef 6, 6).

Dėl savęs pašventinimo per darbą prisiminkime palyginimą apie talentus, kuriuos visi gauname (daugiau ar mažiau) ir už kurių panaudojimą teks atsiskaityti Dievui. Darbas kaip tik ir yra erdvė, kur tie gebėjimai, gauti iš Dievo ar jo Apvaizdos dėka mūsų išsiugdyti, duoda vaisių.

Žinoma, darbą čia galima suprasti plačiau nei tik kaip profesinę veiklą. Gyvenime apstu labai svarbių darbų, už kuriuos niekas neatlygina. Vis dėlto pinigai, kaip darbo vaisius, irgi svarbūs net ir šventumo kontekste. Juk jie būtini, kad galėtume atlikti svarbias artimo meilės ir kitas pareigas (pvz., maitinti savo vaikus ir juos aprengti). Be to, darbas prisideda prie žmogaus šventėjimo kaip tikra dorybių mokykla, vieta, kur visą gyvenimą jis gali „treniruotis“ ir augti tvarkingumu, darbštumu, kantrybe, atidumu kitiems, susivaldymu, nuolankumu ir t. t.

Trečiasis darbo pašventinimo aspektas – apaštalavimas. Dirbdami užmezgame ryšius su daugybe žmonių, kuriems galime padėti artėti prie Dievo. Kaip sakydavo šv. Josemaria, darbinėje aplinkoje nuoseklus krikščionis tampa Evangelijos žiburiu, apšviečiančiu kolegas, klientus ir draugus. Jeigu jis kompetentingai atlieka savo kasdienį darbą, kad ir kukliausią, tai greitai užsitarnaus kitų pagarbą ir daugelį patrauks – savo pavyzdžiu bei žodžiu, malda bei draugyste – prie šios Kristaus šviesos.

Poilsis po darbo

Taigi asmeninis profesinis pašaukimas – labai svarbi mūsų dieviškojo pašaukimo dalis. Darbas yra konkretus būdas prisidėti prie Bažnyčios misijos pasaulyje, prie Išganymo istorijos. Tai ne bausmė, o garbė ir įdomus nuotykis. Tiesa, jis mus vargina, todėl būtinas ir poilsis. Reikia atgauti jėgas, atsikratyti įtampos, ramiau nei įprastai praleisti laiko su artimaisiais.

Pasakojama, kad vieną vakarą garbingąjį Dievo tarną Joną Paulių II Vatikane sutikęs prelatas susirūpino matydamas popiežių, akivaizdžiai išsekusį: „Šv. Tėve, negalite palaikyti tokio intensyvaus darbo tempo. Reikėtų daugiau pailsėti.“ O šis švelniai, bet rimtai atsiliepė, kad jei popiežius dienos pabaigoje nebūtų labai pavargęs, tai reikštų, kad neatlieka savo pareigų. „O poilsiui turėsiu visą amžinybę,“ – jis pridūrė. Vis dėlto Jonas Paulius II nebuvo darboholikas, mokėjo pailsėti. Slidinėdavo, plaukiodavo, vaikštinėdavo kalnuose. Skaitydavo ir rašydavo gryname ore. Ir visada ramiai, be jokios skubos atlikdavo savo asmenines pamaldumo praktikas. (Galų gale malda, nors paprastai reikalauja pastangų, yra ir poilsis, atgaiva sielos ir net kūno jėgoms.)

„Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos į žmogaus prigimtį, norėjo pats Dievas; tai liudija pasakojimas apie Kūrimą Pradžios knygoje: poilsis yra kažkas „šventa“, nes leidžia žmogui atitrūkti nuo kartais itin varginančio žemiškų užduočių ciklo ir iš naujo įsisąmoninti, kad visa yra sukurta Dievo. Yra pavojaus, kad nepaprasta galia, kurią Dievas suteikė žmogui kūrinijos atžvilgiu, gali paskatinti jį užmiršti, jog Dievas yra Kūrėjas, nuo kurio viskas priklauso“ (iš apaštališkojo laiško Dies Domini apie Viešpaties dienos pašventinimą, 65). Šiuos Jono Pauliaus II žodžius suprasčiau taip: kai persidirbame apleisdami šeimos ar kitas pareigas ir gal net neidami atostogų, tikriausiai nusidedame puikybe. Tarsi būtume Dievas, nuo kurio visas pasaulis priklauso, o ne vaikas, kuriam Tėvas leidžia šiek tiek padėti darbuose ir jaustis naudingam.

Yra pavojaus, kad nepaprasta galia, kurią Dievas suteikė žmogui kūrinijos atžvilgiu, gali paskatinti jį užmiršti, jog Dievas yra Kūrėjas, nuo kurio viskas priklauso.

Tinkamai pailsėti yra nuolankumo ir neprisirišimo aktas. Tai proga prisiminti, kad aš pats nesu Viešpats Dievas ir daug ką turiu palikti Jo rankose.

Tai ir proga gėrėtis nuostabiu pasauliu, kurį Dievas mums sukūrė, ir pamąstyti apie dar didesnius amžinojo gyvenimo džiaugsmus.

Žodžiu, poilsis yra reikalinga (ir maloni) pertrauka nuo kitos prasmingos veiklos, o ne pabėgimas nuo kankynių.

Paatostogavęs krikščionis noriai, be liūdesio, turbūt su šviežiu protu ir nauja energija grįžta prie darbų – gerasis Dievas ten jo laukia.

„Artuma“ 2010 m. liepa-rugpjūtis Nr. 7/8