Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje. Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.

Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.

O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Kiti skaitiniai: Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 97; 2 Pt 1, 16–19

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Neatsitiktinai Jėzaus atsimainymas ant kalno aprašomas po to, kai jis prabyla apie savo kančią ir radikalų sekimą juo (Lk 9, 22-27). Dabar, kai Jėzus spindinčiai šlovėje atsimaino „praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių“ ir pripažįstamas kaip Dievo Sūnus, turi būti šie žodžiai apie kančią vėl prisiminti. Jei dėmesį patrauktų Jėzuje tik jo šlovingas buvimas, santykis su tikruoju Viešpačiu būtų netikras ir labai tolimas nuo realybės.  Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po didelės kančios ir Dievo valios įvykdymo, Dievo meilės apreiškimo iki galo, iki kryžiaus mirties.

Kalnas reiškia Dievo apsireiškimo vietą. Mozė matė ant kalno Horebo degančiame krūme Dievo artumą (plg. Iš 3). Izraelis matė Dievo šlovę nusileidžiančią ant Sinajaus kalno (plg. Iš 19,18).

Svarbu pabrėžti, kokiomis aplinkybėmis Jėzus užkopė į kalną. Jis kopė į kalną vienumoje pasimelsti. Jėzaus pomėgis melstis vienumoje ir ant kalno yra akivaizdus. Jis taip labai dažnai meldėsi, o ypač svarbiais momentais (pvz., prieš išrinkdamas Dvyliką ar prieš kitus svarbius Dievo karalystės skelbimo darbus). Dabar, kai jis turi būti apreikštas kaip Dievo Sūnus, jis meldžiasi savo Tėvui.

Trys mokiniai yra tie patys, kurie matė Jajiro dukters prikėlimą (plg. Mt 5, 35-43) ir Jėzaus mirties baimę Alyvų darželyje (plg. Mk14, 32-42). Tai tie patys artimiausi Jėzaus mokiniai, kurie galėjo arčiausiai prisiartinti prie tos realybės, kuria gyveno Jėzus: jis yra kenčiantysis mirties nugalėtojas. Šie mokiniai galėjo būti realybės dalyviai, kurie apsireiškė ant „dvejų kalnų“ – ant apreiškimo kalno ir ant alyvų kalno.

Evangelijos aprašytame Dievo šlovės spindėjime ant kalno pasirodė žmonėms dieviškas pasaulis. Ta dieviška šlove nušvito visas Jėzaus asmuo ir net jo rūbai. Tai, ką Petras Dvasios įkvėptas išpažino (plg. Lk 9, 20), buvo matoma akimis.

Tos šlovės apsupti pasirodė ir tie du vyrai: Mozė ir Elijas. Apie abudu sakoma, jog jie buvo galingi darbais ir žodžiais, ir jie abu buvo paimti į dangų. Abu jie buvo susieti su ateisiančiu Mesiju: Elijas – ruošė kelią jam (Jonas Krikštytojas turėjo tos Elijo dvasios savyje), o Mozė buvo Mesijo provaizdis (pirmasis išgelbėtojas buvo Mozė, antrasis gi – Mesijas Jėzus). Abu pranašai atstovauja Pranašams ir Įstatymui, kurie skelbė ateinantį Mesiją ir tokiu būdu patvirtino Jėzų esant Mesiju.

Šio nuostabaus reginio akivaizdoje mokiniai norėjo pastatyti tris palapines (šventyklas) skirtas Dievo šlovei žemėje. Bet dabar atėjo naujas laikas – Dievas apsigyveno tarp žmonių savo Sūnuje, jam čia patiko vietą turėti. Šis nuostabus Dievo veikimas buvo tikrai sunkiai suvokiamas, ir jie nežinojo, ką šneką. Šis nesuvokimas tęsėsi ir vėliau, kai Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė. Galiausiai, kai viskas buvo atlikta ir mokiniai gavo Šventąją Dvasią, tada galėjo suvokti, priimti ir persiimti kenčiančio ir pašlovinto Mesijo tikrove.

Bernardinai.lt archyvas