Rytas Staselis. Prevencinio teisingumo grimasos
Terorizmu kaltinamą vos į trečią dešimtį įžengusią klaipėdietę Eglę Kusaitę Apeliacinis teismas neskundžiama nutartimi paleido iš Lukiškių. Savo bylos nagrinėjimo kaltinamoji, ko gero, lauks namų arešto sąlygomis – prokuratūros atstovai dėl kardomosios priemonės būdo žadėjo apsispręsti netrukus. Paskutinės teismo instancijos, kitaip nei prokuratūros bei dar dviejų žemesnių pakopų teismų, neįtikino prokurorų versija, esą būdama laisvėje E. Kusaitė gali pasislėpti arba sukelti pavojų visuomenės saugumui.

Teismas nesiėmė svarstyti prokurorų pateiktų tikimybių teorijų, o prokurorą Justą Laucių šioje byloje pakeitęs Mindaugas Dūda apie teismo nutartį prieš TV kameras atsiliepė pabrėžtinai pagarbiai. Galima sakyti, kad pirmąją mažytę naujojo generalinio prokuroro Dariaus Valio pamokėlę pavaldiniai išmoko – neloti po kiekvieno jiems nepalankaus teismo sprendimo. Ir nesvarbu, kaip imliai ši pamoka išmokta: nuolankiai, supratingai ar griežiant dantimis.
E. Kusaitės teismo procesas gali tapti labai svarbus šalies teisinės sistemos istorijoje. Ne tik dėl to, kad jo metu bus galima lengviau įvertinti, ko verti iki šiol buvo prokuratūros atstovų oficialiai ir neoficialiai platinami pasakojimai apie „savižudę-teroristę iš Lietuvos“. Tada, kai gynybos versija žiniasklaidai, suprantama, buvo sunkiai pasiekiama dėl Lukiškių vartų ir sienų aukštumo bei grotų tvirtumo. Teismo procese, tikėkimės, prokurorai su E. Kusaitės gynyba teisėjų akivaizdoje kovos labiau argumentais, įrodymais, o ne propaganda.
Tačiau svarbiausias rodiklis šioje byloje bus dar bendresnis. Bylos pradžia parodė tam tikrų sistemos ydų. Prokurorai buvo įprastai arogantiški, įsivaizdavo esą „šiek tiek teisėjai“, o persvarą būsimame teismo procese rinko pasitelkdami viešųjų ryšių technologijas, taip pat neoficialų bendravimą su žiniasklaida. Ar pasiekė savo tikslo? Jeigu iš teismo salės laisvėn paleistos E. Kusaitės („teroristės“ „radikalios islamistės“, „savižudės“) lūpose skambanti jos svajonė ateityje atsidėti socialinei pedagogikai rėžia doro lietuvių biurgerio ausį – ko gero, pasiekė. Nes „dorasis lietuvių biurgeris“ niekada neužsiims teismo proceso anatomija, o ir teismo verdiktas jam nebebus svarbus.
Teigdamas apie mūsų prokurorų svajonę būti „šiek tiek teisėjais“, turiu galvoje labiau ne tiesioginę prasmę (kam paslaptis, kad diduma prokurorų sėkmingu karjeros žingsniu telaiko šuolį į teisėjo mantiją). Problema ne tik sisteminė, bet net istorinė. Praėjusio amžiaus pabaigoje, klojant Lietuvos teisinės sistemos pamatus, pirminiame reformos projekte prokuratūrai buvo numatytos kitokios funkcijos. Prokuratūra turėjo būti institucija prie Teisingumo ministerijos, atstovaujanti visuomenės interesui teismuose. Apie tokią instituciją net nebuvo užsimenama Konstitucijoje. Paprastai kalbant, prokuroras turėjo susisteminti bei įvertinti tyrėjų surinktus įrodymus, išmokti oratoriaus meno ir teisme lygiomis teisėmis „kaltis“ su kaltinamųjų gynėjais.
Tąsyk savo institucijos pažeminimu pasipiktinę beigi susirūpinę įtakingi prokurorai per žiniasklaidą ir savo lobistus Seime sugebėjo pasiekti, kad garbingas prokuratūros vardas atsirastų Konstitucijoje (118 str.), būtų atkurtas „deramas“ jos statusas visuomenėje, o įstatymai užtikrintų ne tik išskirtines prokurorų socialines garantijas, bet ir nepriklausomumą nuo įvairiausių įtakų. Mano – visai ne teisininko - požiūriu, kaip tik tada teisinėje sistemoje radosi kažkoks kvazimediumas tarp operatyvinių tarnybų ir teismo. Kuriam ikiteisminis tyrimas (jo metu prokurorai gali demonstruoti savo procesines teises kaltinamųjų atžvilgiu) de facto tapo svarbesnis už patį teismo procesą. Kitaip tariant, prokurorai ant savo galvų užsiritino tarsi patogias teises bei statusą. Tačiau visuomenės intereso požiūriu – tai akmuo, kurio jie akivaizdžiai nepakelia.
Ilgainiui prokurorams užtikrinta nepriklausomybė nuo įtakų išvirto į neprigulmybę nuo visuomenės intereso, taip pat įteisintą galimybę siųsti po velnių visus, kurie dėl institucijos veiklos turi nepatogių klausimų. Be to, sovietmečio pavyzdžiu išsaugota nors ir simbolinė, tačiau galimybė prokurorams įvykdyti prevencinį teisingumą be teismo proceso. Dabar nagrinėjama žalos valstybei atlyginimo byla, kurios priežastis – jau minėtasis prokuroras J. Laucius, kažkada išgalvotu pretekstu uždraudęs vienam advokatui vykti atostogauti į užsienį - neblogas pavyzdys.
Ar E. Kusaitės Lukiškėse praleisti mėnesiai taip pat buvo mėginimas įvykdyti teisingumą be teismo, kaip jį įsivaizdavo prokuroras J. Laucius ir jo vadovybė - pamatysime teismo proceso pabaigoje.

























