Arvydas Barzdukas. Dėl mažmožių neišgyvenant, dvigubos pilietybės klausimas yra gana paprastas
 |
Suvažiavimuose, spaudoj ir internete dabar kunkuliuojančiuose „dvigubos pilietybės” svarstymuose dažnai nurodoma, jog ne taip, kaip Lietuva, daugelis valstybių, įskaitant ir Jungtines Amerikos Valstijas, kito krašto pilietybę turėti nedraudžia ir nereikalauja tokios turimos pilietybės atsisakyti. Viskas, ko Amerikos pilietybės įstatymas reikalauja, tai – kad visi, kurie Amerikos pilietybę pagal nustatytą natūralizacijos tvarką įgyja, Amerikos vėliavos ir federalinio teismo teisėjo akivaizdoj ranką pakėlę, duotų maždaug tokią priesaiką:
Prisiekdama(s) šiuo pareiškiu, kad aš absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokios ištikimybės ir įsipareigojimų visiems kitų kraštų valdovams, monarchams ir suverenioms valstybėms, kurių pavaldiniu ar piliečiu iki šiol buvau.
Toliau priesaikoje išvardinama eilė įsipareigojimų, kurie Amerikos piliečiui yra privalomi, ir patvirtinama, jog prisiekiama ir tie įsipareigojimai prisiimami „...niekam neverčiant, be jokių mintyse turimų išlygų ar sąlygų ir be ketinimo šių įsipareigojimų išvengti”. Priesaika baigiama „Dieve, man padėk” ir po ja pasirašoma.
Amerika nereikalauja, kad, taip prisiekus, iki tol turėtas kitos valstybės pasas būtų nuneštas į tos valstybės ambasadą ir ten atiduotas ar kad būtų padarytas koks nors viešas iškilmingas pareiškimas, kuriuo turėtos pilietybės būtų atsisakoma. Pagal dabar galiojančius Amerikos įstatymus, kiekvienas natūralizacijos būdu Amerikos pilietybę įgijęs kitos valstybės pilietis gali turėti tiek (legaliai įgytų) kitų valstybių pasų, kiek jo stalčiuje telpa, ir, esant reikalui ar norui, legaliai gali jais naudotis.
Jei tokia priesaika Amerikai duodama nuoširdžiai, dorai ir sąžiningai, šiokia tokia bėda atsiranda, kada, nepaisant priimtos Amerikos pilietybės, vis tiek ketinama likti ir kitos valstybės piliečiu. Kadangi pilietybės priesaikoj niekur nėra įrašyta „tačiau, jeigu..,” „bet, jeigu..,” „nebent..,” „išskyrus kada..,” „jeigu ne...” ar „neskaitant…”, reikia pagalvoti, kaip suderinti iškilmingai pareikštą kitam kraštui turėtos ištikimybės ir įsipareigojimų atsisakymą su naujai–be išlygų ir sąlygų– duotais pasižadėjimais ir prisiekta ištikimybe Amerikai.
Jei priesaika duodama, tikint kiekvienu sakomu žodžiu, tai, Amerikos pilietybę priėmus, kitos valstybės piliečiu likti „negalima”, nepaisant, kad Amerikos įstatymai to „nedraudžia”. Tačiau, jei tokia priesaika daroma tik tam, kad emigravus būtų galima (kai kurie sako „bent laikinai”) „susidaryti geresnes gyvenimo–ir pragyvenimo–sąlygas” (ir, girdi, kas čia blogo; geriau nei žalia kortelė), tada, nepaisant visų pasižadėjimų, galima išsitraukti tą pasą, kur tokios sąlygos tą dieną geresnės.
Lietuvoj jos piliečiams dviejų pilietybių turėjimo klausimas toli gražu nėra gyvybinis ir todėl Lietuvos Konstitucijos 12tą straipsnį referendumo būdu pakeisti būtų neįmanoma. „Balsuos 35 tūkstančiai”, Chicagoj sakė buvęs Prezidentas Adamkus, „ir kas iš to?” Neseniai Vilniuj Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovams kalbėdama, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad, nepaisant turimos ar priimtos kitų kraštų pilietybės, teisę į Lietuvos pilietybę turėtų turėti visi, kurie turi „lietuviškas šaknis”. Kaip tų „šaknų” turėjimą nustatyti, Prezidentė nepaaiškino, tačiau manau, kad lemiamą valandą ji, kaip ir Adamkus, vargu ar pasirašytų konstitucijai prieštaraujantį įstatymą. Gal greičiau tai buvo tik pabandymas skardinę toliau takeliu nuspirti.
Tačiau, ir Lietuvos Konstituciją per stebuklą pakeitus ar kaip nors įstatymo keliu ją apėjus, Amerikos pilietybės gavimo esmės tai nepakeistų. Amerika nei raštu, nei žodžiu Vilniui nepraneša, kad štai – apgailestaujam, bet iki šiol garbingas ir vertingas jūsų pilietis Ralph Copoostus (f. k. a. Rapolas Kopūstas)) tapo pavyzdingu Amerikos piliečiu. Niekas Lemonte nepasibels į Rapolo duris ir nepaprašys Lietuvos pasą atiduoti.
Tad tie naujieji išeiviai, kurie Amerikos pilietybę priima pagal savus „išskaičiavimus”, o širdy vis tiek lieka ištikimais ir savo paliktos tėvynės vargų ir rūpesčių neužmirštančiais Lietuvos piliečiais (nes „jų ir taip mažai”), nėra atsakingi niekam kitam, tik savo sąžinei. Kol jų Lietuvos paso galiojimas nepasibaigė, praktiškai–niekieno neklausiami ir niekam nesakydami–jie gali tas dvi pilietybes turėti. Kokie yra Lietuvos paso atnaujinimo reikalavimai, aš nežinau, tačiau jei būtina, kaip, pvz., Amerikos pilietybės gavimui, tik kokia nors priesaika, tai tikrai neverta vien „dėl principo” tuo dviejų pilietybių turėjimo klausimu save varginti ir laiką, sveikatą ir laikraščio popierių eikvoti.
Niekad nesiteiravau ir nesiimu svarstyti, kaip įsipareigojimus ir ištikimybę Amerikai ir Lietuvai derina tie lietuvių kilmės Amerikos piliečiai („dypukai”, kaip aš), kurie, nepriklausomybę atgavus, pagal Lietuvos įstatymą legaliai Lietuvos pasus išsiėmė. Nežinau, ką reikėjo sakyti ar daryti, tokius pasus gaunant. Spėju, kad, išskyrus vieną kitą, kurie į Lietuvą grįžo ir ten apsigyveno (bet, atrodo, daugumoj savo Amerikos pasus tebeturi ir vis kas kiek laiko į Ameriką sugrįžta), Amerikoj toks pasas yra daugiau noro jį „turėti”, t.y. sentimento reikalas. Neatrodo, kad tokie čia gyvenantys Lietuvos „piliečiai” kokias nors apčiuopiamas pilietines pareigas ten turėtų ir jas vykdytų, bet kas gali žinoti. Spėjama, kad prezidentiniuose rinkimuose balsuoja maždaug du nuošimčiai už Lietuvos ribų gyvenančių jos piliečių. Duomenų, kiek moka kokius nors mokesčius, matyti neteko.
Tačiau esu girdėjęs, kad Lietuvos pasas patogus, keliaujant Europoj. Kad žmogui būtų patogiau, niekas neturė tų priekaištauti. Kas svarbu, tai svarbu.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Na ir vel: nebus pilietybes.Nieko negali zinoti, gal turesim ir viena ir kta pilietybe.O jei ne tai as siulau tiems kurie neturi antru pusiu, apsivesti ar isteketi uz lietuvio, -es ir bus pilietybe.Bus gerai ir vieniems ir kitiems, nes galima tureti vyro ar zmonos pilietybe.Cia tuo atveju jei kas nores turima Lietuvos atimti igijus Amerikos.Tik idomu kiek tu lietuviu beliks Lietuvoje? Aplamai tai gyvenkim draugiskai, uzteks visiems visko.
Pritariu matematiko komentarui. Kiekvienas raso is savo bokstelio. Straipsnio autoriaus mintys rodo, kad jam ta Lietuvos pilietybe nesvarbi -- zenkliuko vertes. Suprantama. Kitiems, kuriuos Lietuva aktyviai snipinedama isaiskina priemus gyvenamos vietos pilietybe, lietuviska pilietybe atima, viesai apie tai paskelbdama spaudoje.......priima kaip nubaudima, panieka, pazeminima, istremima. Ir atrodo, kad Lietuva elgiasi kaip isprotejusi, tiems, kuriems(ju vaikams ir vaikaiciams) ta Lietuvos pilietybe nesvarbi, neaktuali, pilietybe duoda be jokiu salygu (pvz., kalbos mokejimas), o is tu, kuriems Lietuvos pilietybe brangi, aktuali --- atima. Belieka padaryti isvada: Lietuva, kaip tauta, serga klaikiai sunkia psichine liga-depresija ir save zudo. O nuzudzius ar nusizudzius jau bus per velu daryti pakeitimus istatymuose.
Ir dar. Klausimas autoriui: Ar neteko pasidometi (parasykit apie tai straipsni), kiek JAV gyvena zmoniu, turinciu antraja savo gimtines pilietybe? O juk visi prisieke istikimybe JAV valdziai!!!! Juk visi prisieke neklausyti savo monarchu! Kodel tik lietuviai turetu but kitoki - "saziningi"?
O is kitos puses, jeigu nuvaziuotumet i turistine kelione i Kuba, ar Rusija, ar Venecuela.... ar jus sugebetumete NESILAIKYTI (juk neprisiekete!!!) tos salies vadovu sukurtu istatymu!? Ar jus nepakliutumete i kalejima, jeigu tos salies istatymus pazeistumete? Ar Lietuvos pilietis, gyvenantis JAV, nesilaiko JAV istatymu? Atrodo, kad praktikoje sitas "prisiekimas/neprisiekimas" laikytis istatymu yra siek tiek teorinis. O jeigu kalbesite apie tarnavima armijoje, tai.....lietuviai kariauja NATO karus, o NATO zadejo kariauti Lietuvos karus. Taip, kad ir tie "kariniai klausimai" yra tik teoriniai.
Matematikui-emigrantui: Vargu ar jaučia mūsų valdžios žmonės tą neapykantą emigrantams. Ši istorija su pasų atiminėjimu yra tik ciniškas komunistinių metodų panaudojimas, bandant ką nors išgąsdinti. Nedirba tas gąsdinimas. Teks mokytis šiuolaikinių metodų, kaip pritraukti reikalingus specialistus.
Malonu, kad pora skaitytojų mano pamąstymus perskaitė ir net atsiliepė.
Tiesa, parašiau su žiupsniu sarkazmo. Dažnai diskusijos dėl dviejų pilietybių turėjimo remiasi emocijomis, ne realiu svarstymu. Galime padiskutuoti toliau:
Kiek žmonių Amerikoj turi dvi pilietybes būtų sunku nustatyti. To niekas čia neklausia ir niekas apie tai nesiskelbia. Retkarčiais tenka skaityti, kad, esą, dvi pilietybes turi koks nors sportininkas, kuris nori galėt pasirinkti, kam atstovauti. Vienas seniai Amerikoj gyvenantis lietuvis man sakė, kad jis turi ir Amerikos pasą, ir Kanados (kur kiek laiko gyveno) ir, kada Lietuva atgavo atsakomybę, kadangi tokią teisę turėjo, išsiėmė ir Lietuvos pasą. Kaip prancūzai sako, chacun à son goût.
Legaliai, ne kaip turistas, į Ameriką atvykęs gali gauti „nuolatinio gyventojo“ teises ir pilietybės reikia tik norint turėti teisę balsuoti, gauti leidimą dirbti kokį nors slaptą valstybinį darbą, ir pan. Daugelis nuolat Amerikoj gyvenančių kitų kraštų piliečių Amerikos pilietybės ir neprašo. Buvo—ir tikriausia yra—tokių karo pabėgėlių lietuvių kaip ir aš, kurie į Ameriką atvyko po karo, bet Amerikos pilietybės neprašė ir neturi.
Su turistine viza nuvykus į Kubą (tokios vizos Amerikoj kol kas negalima gauti), Rusiją, Venecuelą ar Timbuktu, nereikia nieko niekam prisiekti ir tikrai nereikia tarnauti tos šalies kariuomenėj. Tad po klaustuku pasislėpęs komentatorius kalba niekus. Šiokia tokia bėda atsiranda, kada tūlas lietuvis, į Ameriką tik su turistine viza atvykęs, nutaria, kad „čia geriau“ ir tada Amerikoj lieka nelegaliai.
Kiek po nepriklausomybės atgavimo legaliai į Ameriką atvykusių lietuvių paprašė Amerikos pilietybės ir ją gavo, irgi nėra lengva sužinoti. Asmeniškai nepažįstu nei vieno, tad tas Lietuvos pilietybės atsisakymo klausimas daugumoj yra teoriškas.
Kada aš 1956 m. (dvejais metais vėliau, nei kad būčiau galėjęs) priėmiau Amerikos pilietybę, jokios kitos pilietybės aš neturėjau. Lietuva tada buvo sovietų pavergta ir jos valdovas buvo rusas Chruščiovas. Nei Amerika, nei aš jo Lietuvos valdovu nepripažinom, tad jokių įsipareigojimų kitam kraštui aš neturėjau atsisakyti. Buvau lietuvis karo pabėgėlis, legaliai, pagal Kongreso priimtą ir Prezidento Trumano pasirašytą įstatymą į Ameriką 1949-taisiais metais įleistas ir Amerikos pasą išsiėmiau tik 1998-taisiais metais, kada pirmą kartą skridau aplankyti nepriklausomą Lietuvą. Amerikoj gyvenant, jokio paso turėti nereikia ir milijonai Amerikos piliečių jokių pasų neturi. Paso reikia į kitą kraštą nuvykus ir—būtinai—norint į Ameriką sugrįžti.
Kaip ne savo noru iš Lietuvos prieš 1990 m. išvykęs, šalia Amerikos pilietybės, aš turėjau teisę gauti Lietuvos pilietybę ir pasą. Kadangi pilietybės gavimą laikau ypač svarbiu ir reikšmingu apsisprendimu, stačiau sau klausimą, kaip aš—Amerikoj gyvendamas ir Amerikos pilietybės neatsisakydamas—galėsiu geru, tinkamu ir naudingu Lietuvos piliečiu būti. Kadangi tokių galimybių nemačiau, nutariau, kad tik „šiaip sau“, „dėl visa ko“, Lietuvos pilietybės prašyti nebūtų teisinga ir prasminga. Taigi, tie, kurie čia rašė, kad „[man] Lietuvos pilietybė nesvarbi“, kad [man] ji tik „ženkliuko vertės“ labai klysta.
Tie, kurie dvigubos pilietybės nori ir reikalauja Lietuvos konstituciją keisti, kurie skundžiasi, kad kito krašto pilietybę gavę, Lietuvos pilietybę praras, dažniausia kalba tik apie jos „turėjimo (ir dar „įgimtą“) teisę”. Prieš reikalaudamas tokios „teisės“, aš pirmiausia ilgai ir nuoširdžiai svarsčiau, kokias pareigas, kokius įsipareigojimus ir kokius pilietinius reikalavimus pilietybės įsigijimas ir turėjimas stato ir kaip aš galėsiu—be jokių „išlygų ir sąlygų“—visas Lietuvos piliečio pareigas sąžiningai vykdyti. Manau, kad tokia pažiūra į pilietybės turėjimą buvo ir garbinga, ir teisinga, nes pilietybė nėra tik koks dailus popieriukas, kurį galima ant sienos pasikabinti ir juo džiaugtis vien tam, kad kada nors, „prakutus“, galėtum sugrįžt atgal.
Lietuvos pilietybės neturėjimas manęs nepadarė kokiu “prastesniu“ ar „menkesniu“ lietuviu. Likau, kuo buvau, brangindamas lietuvių kalbą, savo gimtą kraštą mylėdamas ir jam tik gero tetrokšdamas. Taip aš gyvenau penkiasdešimtį metų, kol Lietuva buvo svetimų pavergta ir taip žadu gyventi ir jaustis iki paskutinės savo dienos ir valandos. Be, pagal kokius išskaičiavimus ar vien sentimentus įgyto, paso.
Labai malonu, kad pats straipsnio autorius atsiliepia i komentarus. Tai naujas, visiskai naujas reiskinys lietuvisku dienrasciu praktikoje!! Paprastai komentarai yra visiskai ignoruojami ... Matosi, kad autorius neturi tu "lietuvisku kompleksu" likusiu nuo sovietmecio.
Su daugeliu Jusu komentaro minciu visiskai sutinku. Ypac kad pilietybe ne "credit card", "siaip sau", "gal kada pravers". As stai jau senai galejau gauti Vokietijos pilietybe, bet vis neimu. Nors ir kolegos stebisi - gautum kur kas geresni (valstybini) darba. Ir neimu kaip tik del priezasciu, kurias Jus minite. As nesijauciu Vokietijos dalimi, esu Lietuvos dalele. Turiu ten tamprius rysius, padedu kiek galiu lavinant ten jaunima. Cia jauciuosi lyg ilgalaikeje komandiruoteje. Nors visi mano pazystami vokieciai nuostabus zmones, man ju mentalitetas svetimas.
Taigi, yra isimciu. Bet as galvoju ne apie tas isimtis. O apie 25% nauju, jau nepriklausomos Lietuvos "deprotuotu" zmoniu. Stai cia suo pakastas. Atimam is ju lietuviska pasa, gavus kitos salies - tada visi tiltai sudeginti. Praradimas Lietuvai, ne tiek jiems. Jie zino, kur eina. Eina ieskoti uzdarbio, normalesnio gyvenimo. Atlaisvina Lietuvos darbo rinka. Tam daugiausiai reikia isigyti svetimos salies pilietybe. Ir jei po to Lietuva pasako "eik velniop, dink is akiu" - ka gi, eisiu velniop. Tik kam nuo to blogiau? Iseiviui ne: jis gali ir kaip Anglijos, Airijos pilietis puikiausiai vazineti i Lietuva. Ka valdzia tuom pasiekia? Tik viena: sitie "pasus prarade" negales balsuoti. Nieko daugiau! Bet ar tam reikia tokiu drastisku priemoniu? Uztektu tik (kartojuosi), kad rinkimu istatyme butu pasakyta "balsavimo teise turi Lietuvos pileciai, nuolat gyvenantys Lietuvoje". Ir nebereiketu visu tu "pasu atemimo cirko". Beje, tie 25% - tai baisus dalykas ... blogiau nei tarp 1918-1940. Nezinau kaip kitiems, bet man sitas "kraujo nutekejimas" taikos metu atrodo labai pavojingas. Dar pavojingesnis man atrodo valdzios poziuris i sita katastrofa.
Atleiskit uz padrikas mintis. Bet ir Jusu rasinys buvo kiek padrikas. Visi mes juk tik zmones ... Vienos tieso nera ... Ji kazkur viduryje ...
Ir vistik man arciau prie sirdies matematiko mintys. Dziaugiuosi, kad yra taip mastanciu zmoniu. As pries keleta metu panasiai masciau kaip ir p. Barzdukas, bet daugiau pagalvojus, nuomone pakeciau. Galim pasitelkti visokius zodziu junginius ir isvedinejimus ir pateisinti ta LIetuvos pilietybes ateminejima, bet..... ar pastebite, kad lietuviskai kalbanti LIetuva baigia issivaikscioti? Siemet mokslo metus pradeda 22 000 maziau mokiniu!!!!! Sakysite, Lietuvos pilietybe cia nepades!!! Ir taip ir ne. Jeigu Lietuvos pilietybes turejimas islaikytu nors kelis lietuvius LIetuvoje ir LIetuvai..... ar apsimoka ja atimineti. Tikrai kaip Lietuva praturteja ir ka igija taip sekmingai ieskodama tu "nusikalteliu", kurie prieme gyvenamos vietos pilietybe ir Lietuvos pilietybe atima?
P. Barzdukui. Tikrai saunu, kad diskutuojate. Aciu. Keletas minciu i jusu komentara Sakote: kad sunku nustatyti kiek "žmonių Amerikoj turi dvi pilietybes". Teisybe, nes niekas neklausia ir neskelbia, bet keletas kategoriju zmoniu turi teise tureti dviguba pilietybe ir turi, jeigu nori: - Amerikon suvaziave ir igije Amerikos pilietybe (rusai, lenkai, anglai, izraelieciai, kanadieciai, lietuviu tam tikros grupes....) visi tie, kuriu gimtines neatima turimu pilietybiu. -svetimu saliu pilieciu pagimdyti vaikai. Ir koks ju skaicius, kas zino. Vieni turi, kitiems nereikia, kiti atsisako --- svarbu, kad ta galimybe neatimama.
Sakote: "Legaliai, ne kaip turistas, į Ameriką atvykęs gali gauti „nuolatinio gyventojo“ teises ir pilietybės reikia tik norint turėti teisę balsuoti, gauti leidimą dirbti kokį nors slaptą valstybinį darbą, ir pan" Ne visai tiesa. Juk darbas paste, neprivacioje mokykloje, valstybineje ligonineje nera jau toks ir slaptas, bet jo ne pilieciai dirbti negali.
Sakote:" Daugelis nuolat Amerikoj gyvenančių kitų kraštų piliečių Amerikos pilietybės ir neprašo". Taip, ir kaip man pasakojo pazistami, jie rizikuoja uz kokia nors maziausia istatymo pazeidima buti istremti is salies; uzsibuve Lietuvoje ilgesni laika, buti nebeileisti namo (vis kas keli menesiai turi grizti i JAV); negauti paskolu mokslui; mirus pilieciui (jeigu sutuoktinis ar vaikai nepilieciai) daug didesne dali palikimo atiduoti valdziai); svarstoma istatymo projektas, apie uzdraudima, kai JAV nepilieciai pagimdo piliecius ir panasios smulkmenos.
Sakote: "Su turistine viza nuvykus.... nereikia nieko niekam prisiekti ir tikrai nereikia tarnauti tos šalies kariuomenėj" Teisybe. Nereikia. Ir as niekad nesakiau, kad turistai kazkam tai turi prisiekti. Ka as sakiau, tai.... nuvykus i svetima sali REIKIA LAIKYTIS TOS SALIES ISTATYMU. Spesiu, kad visi LIETUVOS PILIECIAI, gyvenantys JAV laikosi, Amerikos istatymu. Ir cia tarp kitko, teko skaityti, kad daugelis JAV NEpilieciu, tarnauja JAV armijoje ir tokiu budu gauna JAV pilietybe.
Dabar apie teise tureti lietuviska pasa. Jus sakote: " Kaip ne savo noru iš Lietuvos prieš 1990 m. išvykęs, šalia Amerikos pilietybės, aš turėjau teisę gauti Lietuvos pilietybę ir pasą" As suprantu, ka jus sakote, bet tik del teorines dalies padiskutuokime. Tai vis tik kas gi jus per prievarta istreme (turiu omenyje kaip treme i Sibira) rusai ar vokieciai? Man atrodo, kad daugumai zmoniu tai buvo pasirinkimas vaziuoti ar likti. Jus ar jusu tevai pasirinko isvaziuoti, musu tevai pasirinko pasilikti ir "ikliuvo" (susaudymai, kalejimai, Sibirai). Jie atkentejo ir uz jus (neturiu mintyje konkreciai jusu) --- isvaziavusius brolius ir seseris. Taip, taip musu tevai pavelavo pasirinkti ir pakliuvo i sovietini kalejima ir ikiso savo vaikus i ji visam gyvenimui. Tiesa, buvo isrinktuju, kurie galejo irgi pasirinkti isvykti (turiu omenyje Venclovos sunu, rasytojo Baltusio dukra). Jie irgi gauna teise isigyti LIetuvos pasa. Musu tevai, net uz toki nora isvykti tarybiniais metais, butu buve supudyti kalejimuose. Ar jus tikrai manote, kad siandien Lietuva paliekantys zmones visi tikrai yra kazkokie tai Lietuvos isdavikai, lengvabudziai.... ir tikrai turintys PASIRINKIMA? Ar pasirinkimas apsaugoti save ir savo seima nuo bado mirties yra labiau smerktinas, negu pasirinkimas apsaugoti seima nuo galimo susaudymo? Ar jus tikrai manote, kad zmones taip lengvai tik numoja lengvai ranka ir renkasi emigranto dali? O as manau, kad kiekvienas isvaziuojantis is savo gimtines sunkiai galvoja ir svarsto ir nusprendzia, kad jo/jos priezastis isvaziuoti yra gana rimta. Girdziu jus sakant, kad tie lietuviai gali vaziuoti svetur, bet jie neturi priimti gyvenamos vietos pilietybes!!!! Taip ir ne. Ar jus zinote, kaip sovietai elgesi su Lietuvos pilieciais okupave LIetuva. LIetuviai buvo jiems priklausantys daiktai. Pvz. po karo i nelaisve paeme buri karo belaisviu, kuriu tarpe buvo ir vokieciu per prievarta isvarytu kasti apkasu lietuviu. Kitu tautybiu zmones (tame tarpe ir vokiecius) isleido vykti i gimtines, o lietuviai, latviai, ukrainieciai.... vaziavo tiesiai is Sibira. Ir as manau, kad daugelio lietuviu smegenyse yra iaugusi baisi baime ----pakliuti i panasia situacija, kaip buvo pakliuve ju tevai, praziopsoti proga pasirinkti (kaip praziopsojo pasirinkimo galimybe ju tevai pries 60 metu) ir pasirinkti gyvenamos salies pilietybe, jeigu tokia gauna. Ar nepastebite, kad sovietine okupacija iskenteje zmones turi psichologiniu problemu, kad nesugeba iziureti geresnes ateities, yra prarade vilti ir kad serga depresija? Ar galima tokius zmones tik paprasciausiai nurasyti?
Sakote: "pirmiausia ilgai ir nuoširdžiai svarsčiau, kokias pareigas, kokius įsipareigojimus ir kokius pilietinius reikalavimus pilietybės įsigijimas ir turėjimas stato ir kaip aš galėsiu—be jokių „išlygų ir sąlygų“—visas Lietuvos piliečio pareigas sąžiningai vykdyti" Taip. Ir kokias gi isvados priejote. Kokias pareigas, kokius įsipareigojimus ir kokius pilietinius reikalavimus JAV gyvenantis ir dirbantis LIETUVOS PILIETIS, vykdo, kuriu negaletu ivykdyti JAV pilietybe + Lietuvos pilietybe turintis zmogus? Tik nekalbekite apie teise balsuoti, nes desimtis metu svetur gyvenantys Lietuvos pilieciai irgi (sveiku protu galvojant) NEturetu turet teises pasilikusiems rinkti valdzia. Teise rinkti valdzia (kaip ir matematikas sako turetu priklausyti ne tik nuo Lietuvos pilietybes turejimo, bet ir nuo pastovios gyvenamos vietos)
Sakote: "Lietuvos pilietybės neturėjimas manęs nepadarė kokiu “prastesniu“ ar „menkesniu“ lietuviu. " Saunu. Ir Lietuva jums padejo tokiu jaustis. Lietuva jums duoda pilietybe, kurios jus nenoritte. Tuo tarpu is treciabangiu --- atima. Treciabangiai neturi tokio pasirinkimo, koki Lietuva suteikia jums!!! Lietuva reikalauja is treciabangiu atsisakyti turimos pilietybes, jeigu jie nori gauti Lietuvos. Kodel toks reikalavimas taikomas tik treciabangiams? Juk siais laikais "atsisakyti pilietybes" visi turime vienodas salygas. Ir nesvarbu kaip kuris konkretus zmogelis pasirinks, bet svarbu kaip Lietuva vertina zmones. Paimkim klaikiai nuobodu pavyzdi. Du vaikai isvyko is kaimo i miesta skirtingu laiku. Anksciau isvykusi vaika motina OFICIAILIAI laiko savu, o veliau isvykusio ---oficialiai atsisako. Ar tie abu sunus vienodai jaus motinos meile? Ar jie vienodai jausis namuose laukiami? Ar jie vienodai gerbs savo motina ir ja rupinsis(nepriklausomai nuo gyvenamos vietos). Mano atsakymai yra "NE" Ir todel as pakeiciau nuomone ir todel dabar tvirtinu, kad LIETUVA-MOTINA turi bandyti vienodai myleti savo vaikus. Leisti jiems suprasti, kad yra vienodai laukiami ir mylimi namuose. O dabar to tikrai nera. Dabar motina - Lietuva net kursto piktuma ir pavyda tarp savo vaiku ---supraski 1990 m. isvaziave yra patriotai, nusipelne "zenklelio", 1919 m isvaziavusio Jurgio propropro---anukis Kyle; rusu - okupantu palikuonys, is Lietuvos isvaziave 1979...... be jokiu salygu (pvz, lietuviu kalbos mokejimas) gauna Lietuvos pilietybe, o stai..... po visokius Sibirus tampytas lietuvio palikuonis, rizikaves savo gyvybe iskovojant Lietuvai nepriklausomybe, pats savo rankomis pasirases Lietuvos konstitucija yra NURASOMAS, NES..... jis/ji is Lietuvos isvaziavo 1991 metais. Man tokia politika, toks zmoniu rusiavimas "stincks". Ir as tikiuosi, kad mano mintys pades jums suprasti - kodel "sincks". As noreciau, kad Lietuvos pilietybe turetu ar gautu, tie zmones, kurie siandien LIetuva rupinasi, kurie prisideda prie jos geroves, kurie kalba lietuviskai, kurie savo vaikus augina lietuviais, o ne...... isvaziavo is Lietuvos "teisingu laiku"
Kadangi jau daug esu rašiusi, ką pati manau apie dvigubą pilietybę, tai šį kartą pacituosiu vienos Lietuvos politikės mintis, su kuria neseniai raštu diskutavome šiuo klausimu. Beje, jos mintims pritariu. Ji man rašo:
"Mano asmeninė nuomonė galbūt labiau sutaptų su kai kurių teisininkų dėstoma pozicija, jog realiai lojaliu piliečiu gali būti tik vienai pasirinktai valstybei. Gali mylėti ir gerbti savo tėvynę - tautybės niekada neprarasi - bet lojalumas išreiškiamas darbu, veikla toj valstybėj, kurioje kelerius metus iš eilės nuolat gyveni. Mano manymu dviguba pilietybė galima išskirtiniais atvejais, už ypatingus nuopelnus. Taip pat manau, kad dviguba pilietybė negali išgelbėti šalies nuo jos piliečių praradimo. Tuo, sakyčiau, spekuliuoja lietuvių bendruomenių lyderiai siekiantys dvigubos pilietybės įteisinimo. Dažniausiai valdžios veiksmai lemia tai, kad piliečiai išvyksta iš šalies (hmm, švelniai pasakiau. Pas mus pusiau juokais, pusiau rimtai emigracija jau pervadinta į evakuaciją :)) Ir būtent valdžia - ta ar kita - kalta, kad ir po dešimties metų jos piliečiai neatgauna vilties grįžti ir įsitvirtinti savo šalyje bei priima kitos šalies pilietybę. Tačiau, jeigu pasikeitus situacijai žmogus nori sugrįžti į savo šalį, jam turi būti paprasta tvarka susigrąžinti pilietybę, nes jis, išvykdamas iš Lietuvos ir priėmęs tos šalies, kurioje nuolat gyvena pilietybę, nusikaltimo Lietuvai nepadarė."
Atsiliepdama į Arvydo Barzduko mintis, galiu jam tik pritarti ir paraginti visus ne Lietuvoje gyvenančius bei kitų šalių pilietybes jau turinčius lietuvius pasistengti atsiriboti nuo savo jausmų Lietuvai, emocijų ir pabandyti į viską pažvelgti racionaliai, šaltai, iš šalies. Tarsi ne savo, o kito, su tais dalykais nesusijusio žmogaus akimis. Pavyzdžiui, įsivaizduokime save kaip ne lietuvį, o kokios nors kitos tautos žmogų, bet gyvenantį Lietuvoje ir svarstantį, ar prašyti Lietuvos pilietybės ir taip pareikšti savo lojalumą Lietuvai, t.y. valstybei, kurioje jis seniai gyvena, dirba, augina vaikus, ar pasilikti savo gimtosios šalies pilietybę, nors žino, kad su ta šalimi jį sieja ne realūs saitai, ne tikrovė, o tik mintys, prisiminimai, emociniai prisirišimai, giminystės ryšiai ir pan. Ką patartumėt tam žmogui? Kaip vertintumėt jo vieną ar kitą pasirinkimą, nes jo pasirinkimui Jūs negalite būti abejingas, kadangi abu esate vienos valstybės - Lietuvos - nuolatiniai gyventojai.
Mano nuomone - pilietybė nėra tas pats kaip tautybė. Priimdamas kitos šalies pilietybę niekaip netapsi ir kitos tautybės žmogumi, nes tai yra neįmanoma.
Nelabai suprantu ir siūlymo, kurį siūlo emigrantas-matematikas prasmės, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai negalėtų balsuoti. Tai kam gi tada ta pilietybė reikalinga, jei net šia vienitele teise, suteikiančia galimybę įtakoti Lietuvos gyvenimą, jos kūrimą negalėčiau pasinaudoti? Kuo gi daugiau tada galima pdėti Lietuvai keistis, augti gerėti, jei ne rinkdami kuo brandesnę, sąžiningesnę, doresnę valdžią, kuri ir sprendžia, kokiu keliu eina Lietuva, kuri nustato to kelio kryptį ir ten link veda tautą bei šalį? Visus dešimt metų, kai jau negyvenu Lietuvoje, bet buvau tik Lietuvos pilietė, dalyvavau visuose per tuos metus vykusiuose rinkimuose. Agitavau aktyviai balsuoti ir kitus savo pažįstamus išeivius, diskutavau su kitais, svarsčiau pati viena, ką rinkti, kam atiduoti savo balsą. Tik, deja, nėra taip paprasta, negyvenant Lietuvoje, susvokti, kas yra kas Lietuvoje, ką ten rinkti, kad Lietuva ne žlugtų, o kiltų. Taigi, jeigu jau negalim suprasti, už ką balsuoti, jei mums net būtų neleidžiama balsuoti, tai kokia parsmė tada turėti tą Lietuvos pilietybę? Vien todėl, kad to nori širdis, kad tai yra tarsi garantas, jog galiu pasu įrodyti esąs lietuvis, o ne kokios kitos tautos atstovas? Kvailiui jokiais pasais neįrodysi, ką jauti Lietuvai, o protingas to net neklaus.
Autoriau: butu gana smaikstus straipsniukas, jei nebutu sitiek pagiezingas ... Jus turit omenyje tik tuos ankstesnius iseivius. Jiems tikrai tas LT pasas kaip koks "zenkliukas" - va, as is ten. Bet tiems naujiems iseiviams (jau apie 20-25% gyventoju) tas pasas yra kazkas daug daugiau. Skirtingai nei "dipukai", sitie iseiviai dar susisieje su Lietuva (gimines, draugai ir net vaikai) ten. Turi vilties kiek prakutus sugryzti ATGAL i Lietuva. Va jiems sis klausimas - atima gimtine man pilietybe ar ne - yra esminis. Nuo jo issprendimo priklausys, ar sis svieziai nutekejes salies kraujas is vis kada nors sutekes atgal ...
Rasau tik siaip - dvigubos pileitybes klausimas senai nusprestas. Jos nebus! Per daug neapykantos saviskiams Lietuvoje. O neapykanta gali tik griauti (siu atveju Lietuvos islikimo svajones). Kurti ji negali ...