Toliau publikuojame ištraukas iš visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukusios Brajeno Kolodiejčiuko MC knygos: „Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa.Kalkutos šventosios asmeniniai raštai“. Joje pateikiami ligšiol niekur neskelbti asmeniniai palaimintosios laiškai, įvairūs tekstai bei dokumentai, atskleidžiantys nepaprastą Motinos Teresės dvasinę kelionę. Knygą lietuvių kalba parengė ir išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Po penkias savaites trukusios kelionės 1929 m. sausio 6 d. Motina Teresė atvyko į Kalkutą. Į namus siųstame laiške ji dalijosi įspūdžiais apie atvykimą į miestą, kuris taps neatsiejamas nuo jos vardo:

Sausio 6osios rytą iš jūros įplaukėme į Gango upę, dar vadinamą Šventąja upe. Šitaip keliaudami galėjome gerai apžiūrėti savo naująją šalį Bengaliją. Nuostabi gamta. Kur ne kur stovi dailūs nedidukai namai, bet daugiausia matyti į eilę po medžiais išsirikiavusių lūšnelių. Matydami jas, troškome kaip galima greičiau ten pakliūti. Sužinojome, kad čia tėra vos keletas katalikų. Laivui pasiekus krantą, sielose giedojome „Te Deum“. Seserys Indijoje laukė mūsų, ir mes su neapsakomu džiaugsmu pirmą kartą nužengėme ant Bengalijos žemės.

Visų pirma vienuolyno koplyčioje padėkojome brangiajam Viešpačiui už malonę, kad saugiai atvedė mus į trokštamą tikslą. Čia mes pabūsime savaitę, o po to keliausime į Dardžilingą, kur praleisime noviciato laiką.

Melskitės, kad būtume geros ir drąsios misionierės.

Netrukus sesuo Teresė buvo išsiųsta į Dardžilingą tęsti ugdymo laikotarpį. Gegužės mėnesį pradėjo noviciatą, dvejų metų pasirengimo vienuoliniam gyvenimui laikotarpį prieš pirmųjų įžadų davimą. Pirmaisiais metais dėmesys buvo kreipiamas į dvasinį kandidatės ugdymą, ypač į maldą ir ordino dvasingumą. Antraisiais – akcentuojama religinės bendruomenės misija ir rengiama apaštalauti. Pasibaigus ugdymo laikotarpiui, 1931 m. gegužės 25 d., Motina Teresė davė pirmuosius įžadus11 pasižadėdama gyventi be turto, skaisčiai ir klusniai bei nuoširdžiai pasišvęsti jaunimo mokymui. Tai buvo begalinio džiaugsmo akimirka, nes jos troškimas pasišvęsti Dievui tapo tikrove. Vienai draugei ji prasitarė:

Kad tu žinotum, kokia aš laiminga būdama mažytė Jėzaus sužadėtinė. Niekam, net tiems, kurie patiria tariamai tobulą laimę pasaulyje, negalėčiau pavydėti, nes esu visiškai laiminga, net kai dėl mylimo Sužadėtinio tenka ką nors iškęsti.

Po įžadų sesuo Teresė buvo paskirta gyventi Kalkutos Loreto seserų bendruomenėje ir mokyti Šv. Marijos bengalų vidurinėje13 mergaičių mokykloje. Jaunoji vienuolė su užsidegimu ėmėsi savo naujosios misijos, tos, kurią tęs (su pusės metų pertrauka) iki 1948 metų, kai paliks Loreto seseris ir įsteigs Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją. Laiške vienam katalikų žurnalui gimtinėje ji nurodė, kaip ši tarnystės misija ir visi jos sunkumai jai buvo tikro džiaugsmo šaltinis, nes per ją galėjo sekti Jėzumi ir gyventi vienybėje su Juo:

Karštis Indijoje tiesiog svilinantis. Vaikščiojant atrodo, kad po kojomis dega ugnis ir kad per jas dega visas mano kūnas. Sunkiausiomis akimirkomis guodžiuosi mintimi, kad šitaip išgelbėjamos sielos ir kad brangusis Jėzus daug daugiau yra dėl jų iškentęs... Misionierės gyvenimas nėra rožėmis klotas, veikiau erškėčiais; tačiau kartu tai laimės ir džiaugsmo kupinas gyvenimas, pagalvojus, jog atliekamas tas pats darbas, kurį Jėzus darė, būdamas žemėje, ir kad vykdomas Jėzaus įsakymas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones!“

Daugybė dalykų „dėl Jėzaus ir dėl sielų“

Po devynerių pas Loreto seseris praleistų metų Motinos Teresės gyvenime artėjo labai svarbus įvykis – amžinųjų įžadų davimas. Per tą laiką vyresniosios ir kitos seserys turėjo galimybę pažinti jos pamaldumą, atjautą, meilę ir užsidegimą; jos taip pat vertino puikų Motinos Teresės humoro jausmą bei įgimtą organizatorės ir vadovės talentą. Ko tik ji imdavosi – viską darė nepaprastai apdairiai, pamatuotai ir drąsiai, pavyzdžiui, kai kelyje, gindama savo mergaites, sutvardė bulių, arba kai išvijo naktį į vienuolyną įsilaužusius vagis.

Vis dėlto nei seserys, nei mokinės iki galo nesuvokė išskirtinės dvasinės gelmės, kurią tarp kasdienės veiklos buvo pasiekusi ši darbšti ir linksma vienuolė. Apie glaudžią vienybę su Jėzumi – dvasinės ir apaštalinės brandos šaltinį – ji dalijosi tik su nuodėmklausiais. Lygiai taip pat ji retai užsimindavo apie kentėjimus. Džiaugsmas, kurį ji spinduliavo, puikiai paslėpdavo visus išbandymus. Laiške jėzuitui tėvui Franjo Jambrekovičiui (Franjo Jambrekovič), buvusiam savo nuodėmklausiui Skopjėje, ji atskleidė Dievo galingo veikimo savo sieloje paslaptį:

Brangusis Tėve Jėzuje,

Širdingai dėkoju už laišką – tiesą sakant, nesitikėjau jį gauti – atsiprašau, kad anksčiau jums nerašiau.

Ką tik gavau laišką iš didžiai garbingosios generalinės Motinos, kuriame ji suteikė man leidimą duoti amžinuosius įžadus. Tai įvyks 1937 m. gegužės 24 d. Kokia neapsakoma malonė! Kaip atsidėkoti Dievui už visa, ką dėl manęs yra padaręs?! Jo visą amžinybę! Dabar aš iš visos širdies džiaugiuosi, kad džiugiai nešiau savo kryžių su Jėzumi. Būta kančių – būta akimirkų, kai akys buvo pilnos ašarų – tačiau ačiū Dievui už viską. Iki šiol mudu su Jėzumi buvome draugai, melskitės, kad Jis suteiktų man ištvermės malonę. Šį mėnesį pradedu trijų mėnesių terciatą. Bus galima daug ką [paaukoti] dėl Jėzaus ir dėl sielų – bet aš tokia laiminga. Anksčiau kryžius gąsdindavo mane – vien pagalvojus apie jį, pašiurpdavo oda – bet dabar – apglėbiu kančią dar jai nepasirodžius ir per tai mudu su Jėzumi gyvename meilėje.

Nemanykite, kad mano dvasinis gyvenimas rožėmis klotas – gėlėmis, kurių beveik nematau savo kelyje. Priešingai, mane dažniau lydi tamsa. O kai naktis tampa tiršta tiršta – ir man ima atrodyti, jog mano vieta bus pragare – tiesiog paaukoju save Jėzui. Jeigu Jis nori, kad ten patekčiau – aš pasirengusi – tik su sąlyga, kad tai iš tiesų padarys Jį laimingą. Man reikia didelės malonės, Jėzaus stiprybės, kad galėčiau ištverti pasitikėdama, toje akloje meilėje, vedančioje prie Nukryžiuotojo Jėzaus. Bet aš laiminga – taip, laimingesnė nei kada nors anksčiau. Ir už jokią kainą nenoriu atsisakyti kentėjimų.

Tik nepagalvokite, kad gyvenu vien kentėdama. O ne – daugiau juokiuosi nei kenčiu – todėl kai kurie galvoja, jog esu išlepinta Jėzaus sužadėtinė, gyvenanti su Jėzumi Nazarete – toli nuo Kalvarijos. ... Melskitės, nepaliaukite melstis už mane – man tikrai reikia Jo meilės.

Atsiprašau, kad tiek daug plepu – tačiau pati nežinau, kaip [tai atsitiko] – neabejoju, kad toks buvo Jėzaus noras – priversti jus šiek tiek daugiau melstis už Jūsų misionierę...

Mama rašo reguliariai – išties ji man suteikia jėgų kentėti džiaugsmingai. Mano išvykimas jai tapo antgamtinio gyvenimo pradžia. Kai ji iškeliaus pas Jėzų, neabejoju, Jis priims ją su dideliu džiaugsmu. Brolis ir sesuo vis dar kartu – kartu gyvena gražų gyvenimą.

Esu įsitikinusi, kad esate toks užimtas, jog neturite kada galvoti apie laiškų rašymą. Bet aš maldauju jūsų vieno dalyko: nuolat melskitės už mane. Tam jums nereikia atskiro laiko – nes mūsų darbas yra mūsų malda...

Prieš keletą dienų teko smagiai pasijuokti – prisiminus keletą nutikimų iš Letnikos*. Tikrai, kokia išdidi tuomet buvau. Ir dabar nesu nuolanki – tačiau trokštu tokia tapti – ir pažeminimai man yra gardžiausi saldumynai...

Turiu eiti – Indijoje karšta kaip pragare – tačiau čia gyvenančios sielos yra gražios ir brangios, nes jos apšlakstytos Kristaus Krauju.

Širdingai sveikinu jus ir maldauju palaiminimo ir maldų.

Jūsų Jėzuje,

Sesuo M. Teresė, IBVM [Švenčiausiosios Mergelės Marijos institutas]

Tamsa – jos palydovė

Laiške savo nuodėmklausiui Skopjėje sesuo Teresė pirmą kartą užsimena apie tamsą. Sunku tiksliai suvokti, apie kokią tamsą ji kalba, tačiau vėliau šis žodis reikš gilią dvasinę kančią, paguodos nejautimą, dvasinę sausrą, akivaizdų Dievo pasitraukimą iš jos gyvenimo ir sykiu skausmingą Dievo ilgesį.

Iš trumpo aprašymo aišku, kad dažniausiai ji neišgyveno šviesos ir nepatyrė realaus Dievo artumo paguodos. Ji veikiau siekė gyventi tikėjimu, su meile ir pasitikėjimu atsiduodama Dievo valiai. Jos meilė augo, ir ji gebėjo pakilti virš kančios baimės: „dabar apglėbiu kančią, dar jai nepasirodžius, ir per tai mudu su Jėzumi gyvename meilėje.“

Katalikų misticizmo tradicijoje dvasinė tamsa nėra naujiena. Bažnyčios istorijoje būta daugybė šventųjų, kuriems buvo pažįstamas reiškinys, ispanų karmelitų mistiko šv. Kryžiaus Jono pavadintas „tamsiąja naktimi“. Dvasios mokytojas taikliai panaudojo šį terminą, norėdamas nusakyti skausmingą apvalymą, kuris patiriamas prieš susivienijant su Dievu. Šis apvalymas įvyksta per du etapus: „juslių naktį“ ir „dvasios naktį“.

Per pirmąją naktį asmuo išlaisvinamas iš prisirišimo prie jutiminių pasitenkinimų ir įtraukiamas į kontempliacijos maldą. Dievas siunčia savo šviesą ir meilę, tačiau siela, būdama netobula, nepajėgia jų priimti ir išgyvena juos kaip tamsą, skausmą, sausrą ir tuštumą. Nors tuštuma ir Dievo pasitraukimas yra tik tariami, jie tampa dideliu kančios šaltiniu. Tačiau jeigu ši būsena yra „juslių naktis“, o ne vidutiniškumo, tingumo arba liguistumo rezultatas, asmuo ir toliau ištikimai ir nuoširdžiai atlieka savo pareigas, be liūdesio, susirūpinimo savimi arba emocinės sumaišties. Nors paguoda nejaučiama, pastebimas Dievo ilgesys ir auga meilė, nuolankumas, kantrybė ir kitos dorybės.

Perėjus pirmąją naktį, tam, kad asmuo atsikratytų netobulumo, Dievas nuveda jį į „dvasios naktį“. Šį apvalymą lydi ypatingos sausros būsena, kai žmogus jaučiasi Dievo atstumtas ir paliktas. Potyris yra toks stiprus, kad ima atrodyti, jog artėjama prie amžino pasmerkimo. Ir netgi dar baisiau, nes asmuo trokšta tik Dievo ir myli Jį, tačiau šios meilės negeba savyje atpažinti. Išbandomos tikėjimo, vilties ir meilės dorybės. Melstis sunku, beveik neįmanoma; dvasinis pokalbis beveik nieko negelbsti; be to, skausmą padidina įvairūs išoriniai išbandymai. Per šį skausmingą apvalymą mokinys vedamas į visišką abejingumą sukurtiems dalykams, į ypatingą vienybę su Kristumi ir tampa tinkamu instrumentu Jo rankose bei tobulai ir nesavanaudiškai ima tarnauti Jam.

Nenuostabu tad, kai sesuo Teresė, jau ir taip išskirtinė siela, buvo šiais mistiniais kentėjimais apvalyta. Apsispręsdama su pasitikėjimu, atsidavimu pasitikti šį didžiulį skausmą ir stipriu troškimu patikti Dievui, sykiu su išskirtine ištikimybe vykdydama religines pareigas, ji skynė kelią savo atsakui į dar didesnį dvasinį išbandymą, kuris netrukus turėjo prasidėti.

B.d.