Parodos „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ fragmentas. Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Važiuodama į Klaipėdą kuprinėn įsimečiau keletą senesnių „neščyrai“ perskaitytų kultūros savaitraščių, nes dažnai atsitinka taip: perbėgi akimis antraštes, autorių pavardes, ties vienom stabteli, tekstus perskaitai, kitoms intymiai mintimis sušnabždi: vėliau paskaitysiu. O to vėliau dažnai ir neatsiranda. Kelionė autobusu, pasisėdėjimas prie jūros – pats tas pažado ištesėjimui dar ir tikintis smagių tekstų atradimų.

Taigi sėdžiu autobuse ir skaitau, berods, vasario mėnesį parašytą anotaciją apie leidinį „Kauno savasties ženklai“. Skaityti autobuse, kaip žinia, tai gadinti akis, dėl to labai nesijaudinu, bet va, kad skaitant ima neveikti vestibiuliarinis aparatas, jau ne kas. Taip sakant, darosi bloga. Ką gi, tenka pamąstyti. Kad ir apie Kauno savasties ženklus. Nors žodis „savastis“ man nepatinka. Negražus. Dar labiau nepatinka junginys „Kauno savastis“, nejaučiu jos, nespurda ji manyje, nors Kaune gimiau ir užaugau ne tik aš, bet ir mano mama, močiutė bei promočiutė. Tą Kauno savastį apčiuopsiu tik grįždama, kai prie kasos prašysiu bilieto į Kauną tik „Kautros“ autobusu. „Kautra“ – tai Kaune įsikūrusi keleivių vežimo įmonė, šiemet nutarusi būti draugiška dviratininkams, todėl į Klaipėdą pasiimame (važiuoju ne viena) ir dviračius – patogiausią transporto priemonę nuvykti (kada užsinori) prie jūros. „Kautra“ keleivių dviračius veža netgi nemokamai, kiti – visai neveža, todėl, kai į aikštelę įrieda „Toks“ (Vilniaus autobusų parkas) prašmatnus dviejų aukštų autobusas, kuris netrukus apytuštis išvažiuoja, lieku laukti autobuso iš Kauno. Ir kažkaip „savastiškai“ smagu: remiu savo miesto autobusų parką, tik jis draugiškas dviratininkams.

Su dviračiais aplankėme ne tik jūrą, bet ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą. Jo galerijoje šiuo metu eksponuojami VDA Kauno dailės fakulteto geriausi magistriniai darbai, o KKKC parodų rūmuose (jie neseniai atitekę KKK centrui, taigi dailininkai nesnauskite, teikite paraiškas parodoms, - taip sakė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius) atidaryta didžiulė Lietuvos ir Lenkijos tapybos paroda „Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija“.

Tiesą sakant, parodos pavadinimas Postevoliucija man taip pat nelabai patinka. Abu lietuviškosios parodos dalies kuratoriai Vidas Poškus ir I. Kazakevičius teigia, kad evoliucija nutrūko ir dabar prasidėjusi postevoliucija, netgi svarsto, kad jos nėra arba net nebuvo:

Vidas Poškus: Iš šios dienos taško žvelgiant, toks dalykas, kaip evoliucija neegzistuoja, nors klasikiniame modernizme ir lietuvių bei lenkų tapybos scenoje evoliucija, kaip pažangos idėja iš tikrųjų persekiojo ir buvo labai svarbi. Tačiau galimas ir sustojimas, tarkim, tapyboje paskutiniais dešimtmečiais viskas veikia spiralės arba švytuoklės principu, išeities tašką tiek lietuvių, tiek lenkų kolekcijose nulemia paradoksas – tai, kas yra daroma dabar daugeliu atveju jau buvo prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, ir tie menininkai, kurie kuria dabar nežino apie tai, nors galbūt tai nėra identiškas pakartojimas, bet idėjos, tapybinė strategija panašios, tikrai analogų galima surasti žvelgiant į lenkų bei lietuvių menininkų darbus.

Ignas Kazakevičius: Lietuviški tapybos projektai evoliucionuoja spazmiškai: trūkčioja, vaitoja, krenkščia ir stena. Nėra nei ypatingų iššūkių, nei reklaminių triukų, nei provokacijų. Daugeliu atveju jaučiamas noras įtikti menininkams, žurnalistams, rėmėjams, meno kritikams ir taip vadinamiems platiesiems visuomenės sluoksniams.

Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija.

Parodos „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ fragmentas. Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

O štai man kiekviena diena, valanda, minutė yra neišvengiama evoliucija, apimanti ir progresą, ir regresą, taip pat spirales, ir visokiausius pa(si)kartojimus bei nedominavimus, kurie negali neevoliucionuoti, nes neišvengiamai evoliucionuoja pats žmogus (akivaizdu, kad mintyse turime ne tiesmuką Darvino teoriją, nes tuomet ir postevoliucijos terminas būtų nelogiškas). Mano galvoje evoliucija kaip ir ta garsioji Heraklito frazė: antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Tai ką, dabar reikia imti galvoti, kad įbrisi, bet tai bus postįbridimas? Na, bet, kaip sakoma, dėl sąvokų galima ir špagas išsitraukti. O turime tik dviračius, kuriuos atvežė „Kautra“. Kita vertus, pavadinimas skamba rinkodariškai, atkreipia dėmesį, turiu grandioziškumo elementų. Na, o šiais laikais vartotoją pirmiausiai reikia sudominti, nors čia pat ilgiuosi nuolatinių tylių (tikrų), kamerinių renginių keletui (tikrų) neprikviestų žiūrovų, klausytojų, kuriems meno reikia, kaip gero, švaraus maisto, o ne kaip energetinio gėrimo; kaip ramaus miesto kultūros pulso, liudijančio sveiką širdį, tačiau turbūt tai jau nebeįmanoma, nes menas virto projektais, privalomais sudomintį kuo daugiau vartotojų, kuriems maistas be E-621 – beskonis. Tai ir sukamės visi su savo trimitais, stengdamiesi, kuris garsiau (apie save), daugiau (pas save pritrauks žmonių), greičiau (save išpopuliarins, taps įtakingas). Išeina, kad Lenkiškosios parodos dalies pavadinimas „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“, kurį pristatė Varšuvos galerija „Wizy TUjąca“ ir kuratorius Leszek Czajka – tikslesnis.

Kaip ten bebūtų, abiejų šalių menininkų darbai įdomūs, paroda erdviose per karščius kondicionuojamose patalpose tikrai verta dėmesio.

„Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“. Pristatymo akimirka. Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Lenkijos menininkų darbai atskleidžia viduriniosios kartos lenkų tapytojų vizualinės kalbos pokyčius: nuo klasikinio potėpio iki gatvės meno, medijų, komikso ir vis labiau įsigalinčio „eurostandarto“. Parodoje „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“ dalyvauja Basia Banda, Magda Bielesz, Agata Borowa, Beata Borowa, Ola Cieslak, Aleksandra Czerniawska, Robert Maciejuk, Anna Panek, Wlodzimier Pawlak, Kristina Piotrowska, Konrad Pustoma, Aleksandre Ryszka, Malgorzata Szymankievicz, Michail suskievicz, Tomasz Tatarczyk, Rychard Wozniak, menininkų grupės „noBrain“ ir „Twožywo“.

Lietuvių postevoliucinę parodą formavę kuratoriai siekė pristatyti tuos Lietuvos menininkus, kurie nebetęsia tiesioginės ekspresionistinės mokyklos, įprastos mokytojo-mokinio evoliucijos ir yra atviri įvairiausioms išorinėms įtakoms. Pasak V. Poškaus, dešimt autorių (Žygimantas Augustinas, Monika Furmanavičiūtė, Agnė Jonkutė, Patricija Jurkšaitytė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Karpavičiūtė, Irma Lešinskaitė ir Florinan Gruber (Austrija), Saulius Paliukas, Eglė Ridikaitė, Justinas Vaitiekūnas) nereprezentuoja visos paskutinių dviejų dešimtmečių panoramos. „Tai mėginimai padaryti chirurginius pjūvius, išryškinti būdingiausias ypatybes. Iš vienos pusės „eurostandartas“, iš kitos – orientacija į platesnį kontekstą yra būdinga visiems dešimčiai atrinktų autorių, ir tai liudija tam tikros evoliucijos pabaigą ir naujos atsiradimą“, – mano lietuvių menininkų parodos vienas kuratorių. Norėtųsi suabejoti, ar orientuojantis į platesnius vandenis reiktų „eurostandartiškėti“, bet čia jau būtų kito teksto pradžia.

Mums jau šluota grūmoja labai nedraugiška dviratininkams Klaipėdos autobusų stoties kiemsargė, tad grūdam dviračius į autobuso bagažinę (kai ji apytuštė ir dviračiai tik kokie du – juos pasiūlo padėti ten, kai jų daugiau – įtvirtina autobuso gale esančiuose stovuose.

Patogiai įsitaisius (ne bagažinėje) išsitraukiu kultūros savaitraštį „Nemuną“. K. Sajos pjesę labai smagiai jau perskaičiau prie jūros, dabar imsiuos V. Grainytės eilėraščių. Pradžia labai kabina, matau, kad patiks.