Inga Vinogradnaitė, Rasa Baločkaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Laima Nevinskienė. Kalbėjimas paraštėse: alternatyvios viešosios erdvės Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2009.

Knygos išėjimo proga su R. Baločkaite pasirodė įdomūs interviu ir pasigirdo specialistų balsų, neva studentai tokius tyrimus jau seniausiai atlikinėja, tad nieko ypatingai nauja čia neišrasta (?). Net ir perskaičius šią mokslinę studiją, lieku prie savo apkerpėjusios nuomonės, jog politika – tai kažkas nežmoniškai nuobodaus, vulgaraus, ypač ją „pasąmonizuojantis“ internetinis folkloras, gimstantis iš įvairių leksikonų maišymosi. Sociologijos irgi nemėgstu. Knygą vertinu kaip medžiagą, kuri galėtų būti analizuojama toliau, gilinantis į internauto ar televizijos žiūrovo elgesio priežastis ir motyvus. Beje, skyrius apie televiziją labai patiko: be Skirmanto Valiulio, kuris nuosekliai, eseistiškai ją reflektuoja, ši tema lyg ir mažokai tyrinėta (bent jau nesusidūriau). Šiek tiek polemizuočiau dėl mokslininkų ir apskritai humanitarų dėmesio humoro apraiškų analizei: „Humoro ir politikos santykis yra veikiau pavienių, proginių pokalbių uždaruose rateliuose tema, o ne nuoseklių akademinių studijų dalykas. Apie juoką vis dar priimta kalbėti dvinarėmis skirtimis: vienoje barikadų pusėje atsiduria intelektualusis „aukštosios kultūros“ juokas, įkūnijantis rafinuotą estetinį patyrimą, meninę raišką; kitoje – primityvus, menkai prasmingas ,,žemosios kultūros“ juokas, kurio paskirtis – smaginti ir linksminti nuo kasdienių problemų siekiančią pabėgti liaudį.“ (p. 205-206). P. Sloterdijko teoretizavimo lauke kalbama apie ironiją: „Verbalinė ironija yra grynai komunikacijos pragmatikos reiškinys (remiantis S. Attardo – G. K.), nes „atsiranda“ konkretaus interpretacijos akto metu: ironizavimas gali likti nepastebėtas, o visai rimtas teiginys gali būti palaikytas ironišku.“ (p. 180) „Semiotinis partizanavimas“ – gražus R. Baločkaitės terminas, apibūdinantis anoniminius interneto komentarus. Akademinėje plotmėje svarbu aptarti šiuos reiškinius – ir ne vien studentų rašto darbuose, kurių, tikiu, prirašoma gausiai, bet ir visuomenei prieinama forma – knygos pavidalu.

Saulius Žukas. Teksto gilumas. Semiotiniai etiudai. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Kalbėjimas, prisodrintas semiotiškos tikslybės – formulės, kadratai, aktantai, adresatai, sistemos. Skaitydama susimąsčiau, kad bendriausia prasme visi neišvengiamai gyvenam sistemose, net anarchistai (dar radikaliau – net protiškai neįgalieji, kurie, regis, negali turėti sistemų, tačiau jų fiziniai įpročiai liudija ką kita). S. Žuko teksto skaitymas (ir jo gilumas) – tai sekimas A. J. Greimu: bene daugiausiai vietos skiriama smagiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizei. Vasara tinka Vaižgantui, bet yra ir kitų tekstelių – skaidrus B. Vilimaitės, beveik oksimoroniškai klampus ir nesuprantamas – O. Milašiaus, mažumėlę dramatiškas – B. Radzevičiaus. Visi jie skaitomi vienodai atidžiai, metodiškai, su intencija išsiaiškinti ne tiek matomas ir „savaime suprantamas“ teksto prasmes. Nuotraukų (ypač reklaminių) analizė dar įdomesnė: itin taikliai charakterizuojama sovietmečio Palanga. Autorius pademonstruoja, kaip, pasitelkiant semiotinį išmanymą, galima skaityti bet kokią informaciją, ne vien rašytinius tekstus.

Jean-François Lyotard. Postmodernus būvis. Iš prancūzų k. vertė Marius Daškus, vertimą peržiūrėjo ir pataisė Nijolė Keršytė. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Knyga pradedama N. Vasiliauskaitės įvadu, pristatančiu galbūt ne tiek J. F. Lyotardo personaliją ir esminius konceptus, kiek postmodernizmui priešišką padėtį šiandieninėje Lietuvos filosofų bendruomenėje. J. F. Lyotard’o nuosekliau iš tikrųjų nebuvau skaičius anksčiau, tik girdėjus apie jo idėjas – metanaratyvų „nužudymą” ir kt. Skaitant tos idėjos išsiskleidė aiškiau, pasipildydamos kitais, mažiau žinomais aspektais. Labiausiai imponuoja šio teoretiko pastanga nuvainikuoti „savaime suprantamybę”: „Tačiau tam, kad būtų pripažinta, jog kalbiniai žaidimai yra santykių minimumas, be kurio visuomenė neegzistuotų, nėra reikalo stvertis kaip įrodymo kokios nors robinzoniškos istorijos: dar negimęs vaikas (kad ir tada, kai jam duodamas vardas) jau paverčiamas istorijos, kurią pasakoja aplinkiniai, referentu ir kuri vėliau turės tapti jo gyvenimo kelio atskaitos tašku.” (p. 43)