Ne tik žmogaus gimimas yra stebuklas. Kiekvienas išdygęs augalėlis, kiekvienas į pasaulį atkeliavęs gyvūnėlis yra didžiausias gamtos stebuklas. Tik mes, paskendę kasdieniuose darbuose ir rūpesčiuose, nuolat skubėdami, retai turime laiko apie tai pagalvoti.

Vasara - šiltų, saulėtų, atostogauti viliojančių dienų metas. Kaip ir dera, traukiame ilsėtis į gamtą, prie vandens telkinių. O ten dažnai matome ore keturiais sparneliais plevenančius ar ant augalų ramiai tupinčius ir besiilsinčius vabzdžius žirgelius, ku­riuos esame įpratę vadinti vienu pavadinimu - laumžirgiai. Laumžirgiai - tai Laumės žirgai - greitai jų pavadinimą išaiškintų gamta besidomintys vaikai. Kas žino, gal iš tiesų kadaise šie skrajūnai buvo labai greiti - greitesni už vėją ir nuskraidindavo Lau­mes net iki padangių.

Laumžirgiai mūsų planetoje gyvena jau apie 250 mln. metų. Per tiek laiko vienas gy­vūnų grupes pakeitė kitos, o žirgeliai, dar prieš atsirandant žmogui, skraidė tarp me­džių ir milžiniškų paparčių, kurie jau seniai išnykę, kibiomis kojelėmis ropojo asiūk­lių stiebais. Žirgelių kiaušinėliams ir lervoms vystytis yra reikalingas vanduo, kurio visada Žemės rutulyje buvo. Tad šiems vabzdžiams išnykti nebuvo jokio pavojaus, jų išorė beveik nepasikeitė. Galbūt jie amžinai išliks tokie - tikri gamtos stebuklai.

Skraidančius žirgelius galima stebėti šiltuoju metu laiku ne tik prie vandens telkinių, bet ir toli nuo jų - pievose, pa­miškėse. Visada išgirsi prošal praskren­dantį ir sparneliais sučežantį žirgelį. Vis ore ir ore - ilgai sklando vienoje vietoje tarsi sustoja ir kabo nemojuodamas sparneliais, sugeba staigiai apsisukti ir netikėtai šauti stačiai į viršų. Skraidydami laumžirgiai gaudo kitus vabzdžius, uodus, drugius, muses ir juos sudrasko, lakiodami susiranda partnerį ir poruojasi, ir netgi deda kiaušinius tiesiai į van­denį arba ant vandens augalų.

Dėl nepaliaujamo skraidymo, savito gyve­nimo būdo ir atėjimo į šį pasaulį žirgelius galima laikyti tikrais gamtos stebuklais. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos yra nepasotinamos plėšrūnės. Jos 2-4 metus gyvenda­mos vandenyje gaudo įvairius vabzdžius ir jų lervas, dafnijas, net buožgalvius ir mažas žuveles. Baigiantis pavasariui, vie­ną saulėtą dieną, nendrių ar kitų augalų stiebeliais ir lapais virš vandens lervos išropoja ir stipriai už lapų įsitveria kibiomis ropoti neprisitaikiusiomis kojomis. Lervų krūtinėje atsiveria kvėptukai, todėl būsimi vabzdžiai giliai įkvepia. Galima net ste­bėti žirgelių kvėpavimo judesius. Tuo pat metu lervos truputį pajuda, keistai sudre­ba, išsitempia, rąžosi, kol išdžiūvusi odelė išilgai nugaros staiga plyšta.

Po kiekvieno staigaus judesio iš išnarų pamažu išlenda žirgelių priekinė kūno dalis: iš pradžių pasirodo krūtinė, pa­skui galva su didelėmis, iššokusiomis akimis, vėliau lyg iš kojinių išsimauna ilgos kibios kojos, beveik išsilaisvina ir pilvelis. Minkšti žirgelių kūneliai staigiai atsilošia ir pakimba žemyn galva. Nebe­gyvomis tuščiavidurėmis kojomis prie nendrių ar kitų augalų stiebelių stipriai besilaikančios išnaros dar palaiko ką tik išsiritusius, kol kas gležnus ir silpnus padarėlius.

Laikui bėgant tik išsiritusių žirgelių kū­neliai kartkartėmis sudreba, susiūbuoja tai į vieną, tai į kitą pusę, džiūsta ir kie­tėja. Staiga žirgeliai išsitiesia, jų pilvelių galas išlenda iš išnaros, o gyslomis te­kantis vabzdžių kraujas (hemolimfa) po truputį ištiesina sparnus. Saulėje ir vėjyje jie greitai išdžiūsta. Dabar žirgeliai yra beveik du kartus didesni už savo išnaras. Sunku patikėti, kad jie galėjo tilpti tokio­se išnarose

Štai žirgeliai jau pasiruošę skrydžiui - iš­skleidžia perlamutru blizgančius sparnus ir pakyla į orą, į saulę, į nepažįstamą pa­saulį. Ant nendrių stiebelių lieka tuščios, nuo vėjo gūsio čežančios, jau niekam nebereikalingos išnaros - sudžiūvusios žirgelių lervų odelės...

Parengė Lina Marmaitė-Snitkienė

Viliaus Grigaliūno nuotraukos

Žurnalas apie Gamtą, 2010 3 (39)