Kai sutikęs prietelių sužinojau, kad jis trenkė durimis ir išstojo iš Lietuvos šaulių sąjungos, pirmoji mintis buvo apie dogmatiškosios kritikos ir kritikuotojų pergalę Lietuvoje. Žmogus, kurio vertybinėmis nuostatomis neabejojau nė minutę, pavargo įrodinėti, kad yra ne arklys. Spjovė ir išėjo, nes neapsikentė tų, kuriems klausimas „O kur tu buvai per Sausio tryliktąją?“ tapo kasdienine mantra, savo vertės įrodymu ir neveiklumo pateisinimu.

Dingojasi man, kad kova su bolševikine Lietuvos praeitimi pralaimėta pirmiausiai dėl to, kad pagrindiniais jos atributais tapo perdėtas suabsoliutinimas, dogmatiškumas ir sąmokslo teorijų neišsenkanti plėtra.

Ką turiu mintyje?

Tarkim, liustracija. Jos neužbaigtumas – gera terpė vešėti nepagrįstiems kaltinimams. Kartais atrodo, kad tikroji liustracija pirmiausiai nereikalinga ne tiems, kuriuos ji paliestų tiesiogiai, bet jos nenori itin mėgstantys kartoti, kad „visi jie raudoni“ arba „komunistai valdo Lietuvą“. Ši pozicija labai patogi: viena vertus, gali nebaudžiamas burnoti ir keikti visus kurie tau nepatinka, kita vertus, pats lieki saugus, nes konkrečios argumentacijos nėra.

Tokie pat dogmatiškosios kritikos dėsniai galioja ir kitų „kovų“ atžvilgiu. Jei kertame – tai iš peties. Be visiems gerai žinomo „pasaulį valdo gėjai ir žydai“ niekaip neapsieinama be krūvos kitų apibendrinimų: jei valdininkas – tai vagis, jei policininkas – tai kyšininkas, jei teisėjas – tai korumpuotas. Šios kalbos nukreiptos prieš visus ir prieš viską todėl bevertės.

Ši vadinamoji kritika daugeliui patinka, nors kritikos objektas dėl šių sapalionių nesikeičia nė per plauką. Veikiau priešingai – stiprėja ir didina imunitetą. Ar to siekiame?

Tokios kritikos šalininkai savaip suvokia priežastinį ryšį. Faktai, analizė bet kokia konkretika jiems nepriimtina. Jie vengia jos, nes tada reikia pradėti mąstyti. Viskas nurašoma į pasekmes, nereikšmingą faktologiją. Priežastis lieka tokia pat: „visi vagys, žulikai ir komunistai“. Taškas. Jokių prošvaisčių, jokios vilties ir noro ką nors keisti.

Kaip išsivaduoti iš šito užburto rato? Pirmiausiai ateina į galvą JAV žurnalisto Edwardo  R. Murrowo pavyzdys. Šaltojo karo metu JAV buvo sukurta vadinamoji Antiamerikietiškosios veiklos komisija, kuri galėjo įtarinėti nelojalumu bet kurį amerikietį ir turėjo nemažai įgaliojimų. Edwardas  R. Murrowas CBS laidoje senatoriui McCarthy nedviprasmiškai pasakė, kad nepritarimas nėra nepatikimumas, o kaltinimas netapatus kaltei. Jis aiškiai suvokė skirtumą tarp motyvuotos valstybės išdavystės ir sunkiai nusakomo, migloto lojalumo. Tas pats principas galioja ir kritikai: ji turi būti konkreti, motyvuota ir argumentuota. Kitu atveju tai tik beprasmis kalbėjimas savo neveiklumui pateisinti.