Rūdninkų knygynas (Rūdninkų g. 20) – bene vienintelis nepriklausomas knygynas Vilniuje, kur galima ne tik įsigyti įdomesnių leidinių, bet taip pat vinilo plokštelės skambesio fone apžiūrėti meno parodėlę ar tiesiog pasikalbėti apie kultūrą.

Bernardinai.lt, tęsdami straipsnių ciklą apie netradicinius Vilniaus knygynus, kalbina Rūdninkų knygyno įkūrėją ir savininkę Margaritą Vainilkienę.

Kada ir kaip viskas prasidėjo?

Įsikūrėme prieš devynerius metus. Idėja įkurti nepriklausomą, kitokį knygyną Vilniuje kirbėjo ilgai...

Mane visada žavėjo empikai Lenkijoje – parduotuvėlės, kur gali rasti visko – knygų, muzikos, filmų, žemėlapių, kultūrinės perdiodikos ir t.t.

Viską nuo pat pradžių darėme patys – įsigijome patalpas, darėme remontą.

Čia yra buvęs vienuolynas, vėliau, atėjus sunkiems laikams, patalpos parduotos žydams ir veikė kelios parduotuvėlės. Bandžiau daugiau informacijos ieškoti archyvuose, bet viskas, ką pavyko sužinoti, –  kad veikusios krautuvėlės buvo ne maisto prekių. Dar vėliau buvo gyvenamosios patalpos. Kadangi pastatas yra XVI a. paveldo objektas, remontuojant stengėmės išlaikyti kuo daugiau autentiškumo.

Kaip knygyne atsirado žurnalai?

Pradėjome nuo knygų, tačiau iš pradžių sekėsi labai sunkiai, tad ėmėme ieškoti nišos, kuri mus išskirtų iš kitų knygynų. Taip knygyne atsirado užsienio specializuoti meno, architektūros, dizaino žurnalai, iki tol Lietuvoje neplatinti. Poreikis tikrai buvo (ir išlieka) didelis.

Stengiamės populiariausius angliškus žurnalus („CMYK“, „Eyemazing“, „Colour“, „Icon“, „Wallpaper“, „Wad“... ) turėti naujus kas mėnesį. Daugiausia juos skaito nuolatiniai pirkėjai, bet pagal kliento poreikius kai kada praplečiame užsakomų žurnalų spektrą.

O muzika?

Kaip jau minėjau, mėgstu empikus, kur gali rasti visko. Taigi knygyne atsirado ir muzikos skyrelis. Nuo pat pradžių orientavomės į rimtąją muziką, džiazą.  

Šiandien turime ir vinilo plokštelių skyrelį. Matyt, žmonės ilgisi to kitokio garso...

Neseniai atėjo vokietis, kuris pas mus rado tai, ko dar neturėjo savo kolekcijoje (kurioje jau daugiau kaip 2000 plokštelių) ir visiškai nesitikėjo rasti Vilniuje. Labai smagu, kad ir rimti kolekcionieriai randa čia ką įsigyti.

Kaip ir kada knygyne pradėtos rengti meno parodėlės?

Pradėjome prieš dvejus metus, tai buvo vienos iš darbuotojų (Sigitos) iniciatyva. Idėja paprasta – aplink buvo daug kuriančių žmonių, tad norėjosi jų darbus parodyti platesniam žmonių ratui gal kiek neįprastoje erdvėje.

Dabar parodas keičiame kas mėnesį. Daugiausia draugaujame su Vilniaus dailės akademijos studentais, bet turėjome ir mėgėjiškų parodų – žmonių, kuriems menas tik hobis, jie nėra to mokęsi ir pan.

Meno integravimo idėja labai pasiteisino. Darome parodų pristatymus, tad knygynas tampa susitikimų, diskusijų, bendravimo vieta. Turime planų renginius organizuoti knygyno kiemelyje, kuris kol kas nenaudojamas... Bet šita mintis dar tik sukasi galvoje.

Kaip atsirenkate knygas? Kurios populiariausios?

Neturime apsibrėžę tematikos, gal vienintelis kriterijus yra tas, kad leidinys būtų netradicinis.

Vienu metu itin populiarus buvo Charles Bukowskis. Bet, pavyzdžiui, Jonas Mekas yra visai nepopuliarus, kas gali keistai atrodyti... Galbūt jis per daug ryškus, per daug ką pasakyti turi, nežinau. Keista, bet neperkamas ir Tomas Venclova.

Nemažai žmonių ateina užsisakyti konkretaus leidinio. Žinoma, tam tikrais atvejais galėtų nusipirkti patys, pavyzdžiui, iš elektroninės parduotuvės. Bet tokios dažniausiai prekiauja masiniais leidiniais, tad jei reikia kažko specializuoto, kreipiasi į mus.

Ką skaitote pati ir rekomenduotumėte kitiems?

Neseniai baigiau Carlos Ruiz Zafon „Vėjo šešėlis“. Iš paskutinių skaitytų didžiausią įspūdį paliko būtent ši, tai knyga, kurią tikrai galiu rekomenduoti.

Kaip apibūdintumėte į jūsų knygyną ateinančius skaitytojus?

Tikrai didelė dalis skaitytojų yra jaunimas. Jis dabar yra kitoks negu mano laikais, man atrodo, daug įdomesnis, turi daugiau galimybių, gal save laisvai išreikšti. Mano laikais buvo Vytautas Kernagis, kuris buvo kitoks, bet jį iš mokyklos išmetė už saviraišką...

Daugelis knygyno klientų yra pastovūs, ateina ir pabendrauti, ne tik kažko nusipirkti. Socialiniame tinkle „Facebook“ turime daugiau kaip 1000 fanų, manau, tokiam nedideliam knygynėliui tai visai solidus skaičius.

Poreikis kitokioms knygoms tikrai yra. Labai populiarių knygų ir „topų“ mes net neužsakome. Pavyzdžiui, nematau tikslo turėti knygą apie H. Daktarą, nes žinau, kad mūsų auditorijai tai neįdomu. Bestseleriai knygyno net ir finansiškai „nekilsteltų“, nes žmonės, kurie tokius pirktų, čia tiesiog neateina.

Mums padeda ir turistų srautai. Užsieniečiai ieško vaikiškų pasakų anglų kalba bei mūsų autorių vertimų į kitas kalbas, bet, deja, ko kol kas to negalime pasiūlyti. Lietuvoje tokių knygų neturime, tačiau dabar bandau jų ieškoti užsienio leidyklose.

Kodėl Vilniaus senamiestyje, lyginant su Vakarų šalimis, taip maža antikvariatų, įvairių knygynų, kepyklėlių, specializuotų krautuvėlių?

Galima kalbėti ir apie nepalankias mokestines sąlygas smulkioms įmonėms, o ypač – knygų verslui.

Dėl investicijų į verslą atsipirkimo niekada negalvoju. Mano tikslas – atsiskaityti su tiekėjais ir kad truputis liktų, to pakanka, nes knygų verslas tikrai nėra daromas dėl didelės finansinės grąžos.

Norisi, kad senamiestyje mažų parduotuvėlių, kavinukių būtų kuo daugiau. Dar norėtųsi, kad jos nedingtų, kad net po daugelio metų atvažiavęs žinotum, kad ta kepyklėlė ar rūbų parduotuvėlė tebedirba. Pas mus žmonės labai pripratę prie didelių prekybos centrų, bet kodėl aš turiu pereiti visą parduotuvę, pastovėti eilėje, kad galėčiau nusipirkti duonos?

Vienas draugas iš Latvijos sėdėjo kavinėje Londone, kur jo kolegos paklausė – žinai, kuo gera ši vieta? Tuo, kad šis restoranas čia jau 200 metų. Manau, tai svarbiausia. Paryžiuje buvau knygynėlyje, kuris dirba daugiau kaip 50 metų. Nuostabi aura, sunku apsakyti. Žinoma, aš tokios knygų įvairovės negaliu leisti, daug kas remiasi į pinigus, tačiau stengiamės sukurti panašią atmosferą. 

Nors mes, palyginti su Vakarų šalimis, uždirbame mažai, bet, manau, reikia pripažinti, kad gyvename pakankamai neblogai, galime sau leisti pakeliauti ir pan. Prisimenu savo pirmąją ekskursiją į Paryžių, kai už kavą reikėjo sumokėti eurą ar du – man buvo šokas. Šiandien galime sumokėti daugiau, ir net studentui tai nesukeltų šoko.

Turtinė nelygybė buvo ir bus, tik laukiu to laiko, kad mūsų turtingieji išmoks gyventi išties prabangiai, remti meną, kultūrą, o ne tik savo automobilius vis į naujesnius keisti, bet padaryti kažką gero ir miestui.

Parengė Akvilė Adomaitytė

Ką skaitote pati ir rekomenduotumėte kitiems?

 

Neseniai baigiau Carlos Ruiz Zafon „Vėjo šešėlis“. Iš paskutinių skaitytų didžiausią įspūdį paliko būtent ši, tai pastarųjų kokių trijų metų bėgyje turbūt geriausia mano skaityta knyga. Knyga, kurią tikrai galiu rekomenduoti.