Rokas Beržiūnas. Kelionė. 90x90 cm, 2010

Roko Beržiūno tapybos darbų paroda pristatoma „Europe City“ viešbučio galerijoje Vilniuje. Pateikiame Vido Poškaus mintis apie šio dailininko kūrybą.

----

„Dar apie Čiurlionį visai nieko būt jei prasiplėstum, nes iš Lietryčio tai nelabai supratau.“ Aistė Paulina (iš susirašinėjimo Facebook‘e)

Lietuvos meno scenoje keliauja Čiurlionio šmėkla!

Ji nėra tokia sena ir globali kaip Marxo aprašytasis komunizmo vaiduoklis, tačiau lokaliniame pasaulyje čiurlioniškoji dvaselė yra ne mažiau įtakinga – į daugelio menininkų smegenis bei kaulų čiulpus įsigraužusi beveik neištraukiamai. Ne, čia neturime omenyje Šimonio , Gecevičiaus ar kokio kito tiesioginio pasekėjo. Čiurlionis sublykčioja net Janso akinių stikle ar Rakauskaitės riebaluose – tereikia ten gerai įsižiūrėti. [Kai šia savo įžvalga pasidalinau su kolege Aiste Paulina Virbickaite, šioji pasakė, jog „kažin, Vidai, ar Virbickaitė bei Jansas su tavimi sutiktų“. Patylėjau, nors galėjau tarti, kad kai kurios dailėtyrininkės mintys, kupinos pozityvių atradimų bei kritiškų analizių, nuostabiai primena žymiojo dailininko epistolinį palikimą, o Janso asambliažai bei rentgenogramos genealogiškai kilusios iš ne tik muzikanto ir dailininko fotografinių eksperimentų.

Žodžiu, Čiurlionis lietuviškame mene, net ir netiesiogiai, yra tapęs tam tikru matu, universaliu standartu – ką liudija ir vieną kartą ŠMC kuruota paroda, kurioje savo santykį su pirmtaku reprezentavo ne vienas interdisciplininių menų kūrėjas].

Ne išimtis yra tapytojas Rokas Beržiūnas. Su Čiurlioniu jį pirmiausia jungia gimininga plastinė abėcėlė (sececiškai muzikalių ornamentų šmėžavimas ar simbolistinio paslapčių rūkelio tvyrojimas).

Kitas dalykas – tam tikra aerodinaminė būsena. Čiurlionis neretai (savo vaizduotės ir dar kokių nors kitokių dvasinių gebėjimų dėka) fiktyviai pakildavo virš Žemės paviršiaus (nekonkretinsiu į kokį – sklandytuvo, dirižablio ar oro baliono – aukštį) ir į ją žvelgdavo ir paukščio skrydžio perspektyvos. Ką pamatydavo – tą ir tapydavo. Beržiūnas taip pat į tapybinį pasaulį nuosekliai stebeilijasi iš aukštumų. Tik kur kas aukštesnių nei Čiurlionis (progresas yra atlikęs savo namų darbus). Tai požiūris iš dirbtinio žemės palydovo, kosminės stoties ar kokio nors kitokio tarpvisatinėje erdvėje skrendančio natūralaus arba dirbtinio kūno. Įdomu tai, kad žvelgdamas žemės iš taip aukštai (praktiškai tai Deux ex machina taškas), menininkas paima „lupą“ (didinamąjį stiklą) ir tada žiūri. Vėliau tapo... Žodžiu – Beržiūno tapyboje yra sufokusuoti mūsų gimtojo rutulio fragmentai.

Tai patvirtintų net ir toks faktas, jog norėdamas išgauti matinę, šiek tiek grublėtą faktūrą ir įvairiausius jos niuansus, tapytojas į dažus (berods paprastai akrilinius) pila visokiausias neorganines struktūras – Palangos smėlį, Etnos pelenus, gal net kokį Geištarų molį...

Tai viena iš galimų interpretacijų – kitam, žiūrėk, toptels į galvą jo kūrybą analizuoti vabzdžio akies ypatybių, smėlinių pilaičių ir formelių, socialinės atskirties ir lytinio nesusikalbėjimo aspektais. Juolab, kad ir pats Beržiūnas uoliai kratosi šių eilučių autoriaus jam prikišamai klijuojamos čiurlionininko etiketės. Ką gi, jis yra ne išimtis – taip pat elgtųsi ir minėtoji Aistė Paulina Virbickaitė, Jansas ir kiti tuntai, legionai, minios lietuviškųjų menininkų (jų pačių reikalas kirsti šaką, ant kurios jie patys sėdi).

Pats dailininkas labiau džiaugiasi išgirdęs romantizmo kategoriją. Su tuo negalima nesutikti – romantikos yra ir Čiurlionio pastelėse, akvarelėse, temperose. Aišku, tūlam skaitytojui nereikia apsigauti. Romantizmas čia neturi nieko bendro su jausmingu seilėjimusi, ašaromis ir snargliais. Romantizmas Beržiūno mene atitinka pačius gryniausius bei tikriausius šios pasaulėžiūros bruožus. Beržiūniškas romantizmas – tai 1) šioks toks įniršis ir brutalumas (pamatytumėte kaip jis „vanoja“ net kelis paveikslus iš karto!), 2) mistika ir miglotumas siužetiniame lygmenyje (regisi, kad už tų manieringai kupras išlenkusių formų tūno kokie nors vampyrai, viklolakiai, begemotiškus pavidalus įgaunantys kentaurai.

Taip, taip – begemotiškus. Romantizmas pasižymi savitos, personalios mitologijos kūrimu. Beržiūnas čia, eilinį kartą, ne išimtis. Jo tapybos koloritas (dumblinas melsvumas, hipopotaminis pilkumas), apskritos, sunkokos (kartais netgi dramblotos) kelia aliuzijas į begemotus, kentauriškai hibridinės šių padarų dalys slypi kažkur giliuose tapybiniuose kloniuose bei lankuose. Tai ir demonstruoja beprecedentį šio čiurlioniško autoriaus romantiškumą.

P.S. Beje, tame pačiame Facebook‘e pažiūrėjau, kad Čiurlionis yra įtrauktas į mėgstamų Roko muzikantų sąrašą – tai dar kartą patvirtina megačiurlionizmo simptomų gajumą lietuviškame mene...