Lietuvoje augančios gegužraibės priklauso didžiausiai augalų šeimai žemėje - gegužraibiniams. Jų yra apie 25000 rūšių. Gegužraibės auga skirtingiausio klimato kraštuose: nuo tundros iki atogrąžų miškų. Jų nėra tik sausiausiose dykumose ir ant poliarinio ledo. Augalų yra visai mažų, kuriuos galima auginti vištos kiaušinio lukšte, tačiau yra ir milžiniškų - augančių sąžalynais ir sveriančių net kelias tonas.

Žiedai gali būti nuo adatos galvutės iki lėkštės dydžio. Gegužraibiniams augalams negali prilygti nė vienas kitos šeimos augalas. Vieni vabzdžius apdulkintojus vilioja spalvomis, kiti - kvapais, formomis, nektaru ar kitomis išskyromis, kai kurie, netgi sudėtingais vabzdžių feromonus atitinkančiais kvapiais cheminiais junginiais. Apie gegužraibinių šeimos augalus, tiesiog vadinamus orchidėjomis, pasakojamos įvairios legendos, keistos, paslaptingos istorijos. Sakoma, kad gegužraibės užauga ten, kur nukrinta gegučių ašaros.

Vidutinio klimato regionuose, taip pat ir Lietuvoje, jos auga tik dirvoje, nes jų šaknims reikia tam tikrų grybų, kad tinkamai pasisavintų maistingąsias medžiagas. Lietuvoje savaime auga daugiau nei 30 rūšių gegužraibių, tuo tarpu Dubysos regioninio parko teritorijoje jų aptinkama 14 rūšių. Beveik visos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šie augalai randami Dubysos pakrančių pievose, pamiškėse, miškuose, mažose kalkingose pelkutėse. Nepaprastai vertingos gegužraibinių augalų bendrijos išliko Lapišės, Dratvinio slėnio pievose, pamiškėse, Dubysos slėnyje ties Rakavos, Paliepiukų kaimais.

Mažose paupių lankose, tarsi dvi neišskiriamos draugės, auga baltijinės ir raudonosios gegūnės. Abi rūšys gana atsparios antropogeniniam poveikiui, todėl kartais jų galima rasti karjeruose, pakelėse. Šių metų drėgną pavasarį, gausiai augančias ryškių spalvų gegūnes buvo galima išvysti pakelių grioviuose, melioracijos kanalų pakraščiuose. Vidutiniškai drėgnose padubysio pievose randama vyriškoji gegužraibė, plačialapis skiautalūpis, pievinis plauretis, užpelkėjusiose - dėmėtoji gegūnė, pelkinis skiautalūpis. Dubysos šlaitų sausose pievose stiebiasi šalmuotosios gegužraibės, jų gausa ypač stebino šiais metais. Šalmuotosios gegužraibės yra stambiausios ir puošniausios iš visų Lietuvoje augančių gegužraibinių augalų, turinčios 1,5 cm. ilgio, labai įmantrios formos žiedus ir skleidžia stiprų kvapą, kuris padeda rasti ir atskirti nuo kitų gegužraibinių augalų. Šviesiuose ir retuose beržynuose, pamiškėse auga dvi blandžių rūšys: žalsvažiedė ir dvilapė. Miškuose, pamiškėse aptinkamos rusvoji lizduolė ir kiaušininė dviguonė, šaltiniuotose šlaitų pelkutėse siauralapė gegūnė ankščiau klaidingai vadinta Rusovo gegūne. Prieš pora dešimtmečių paupių pievutėse dar buvo aptinkama mažoji gegužraibė. Lietuvoje šis augalas sparčiai nyksta, nes nešienaujamose ir nebeganomose pievose mažąją gegužraibę nustelbia aukštaūgės žolės.

Pastaraisiais metais, mažėjant žemės ūkio intensyvumui, Padubysio pievose padaugėjo gegužraibinių augalų. Tikras stebuklas, kad galingų traktorių ir herbicidų iškankintoje žemėje vėl pradėjo augti tokie trapūs augalai kaip gegužraibės.

Dubysos regioninio parko direkcijos informacija