http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/48794

Kėdainių krašto istorijoje – Totlebenų šeimos pėdsakai

2010-08-11
Rubrikose: Kultūra » Architektūra ir kultūros paveldas  Visuomenė » Lietuvos regionai 

 Vieną iš svarbų pėdsaką Kėdainių krašto istorijoje palikusių šeimų – grafai Totlebenai. Miesto parkas, ant aukštos Smilgos upelio terasos, prie dabartinės Darbo biržos, išlikęs mūrinės ligoninės pastatas, vienintelis Lietuvoje minaretas – tai jų palikimas.

Eduardas Totlebenas.

Rusijos armijos generolas Eduardas Francas Totlebenas (originali pavardės  transkripcija – Todleben) pagal tautybę – vokietis. Kėdainių dvaro savininku jis tapo 1869 metais.

Dvarui tuomet priklausė beveik 4 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 4,3 tūkst. hektarų) žemės ir miško. Teigiama, kad E. Totlebenas jį įsigijo, padengęs buvusio šių valdų savininko grafo Marijono Čapskio skolas.

M. Čapskį už paramą 1863 metų sukilimui Lietuvoje carinė valdžia jau buvo ištrėmusi į Sibirą, račiau E.Totlebenas už dvarą esą jam vis tiek kilniaširdiškai sumokėjo.

Grafo titulas E. Totlebenui buvo suteiktas 1879 metais. Maždaug tuo pat metu jis buvo paskirtas ir Vilniaus, Kauno bei Gardino generalgubernatoriumi.

Rūmai priminė tvirtovę

Įsigijęs dvarą, E. Totlebenas perstatė jo rūmus ir ūkinius pastatus, išplėtė parką.  Perstatyti dvaro rūmai priminė tvirtovę: keturių aukštų virtuvės bokštas turėjo akmeninę mansardą su šaudymo angomis ir pilies kuorų imitacijomis, o greta esančio tvenkinio viduryje iš riedulių sumūryta didelė arka priminė romantiškus griuvėsius.

Iki šių dienų išlikusiu minaretu E. Totlebenas siekė netradiciškai įamžinti 1854-1855 metų Rusijos ir Turkijos karo atminimą – mat tose kovose teko jam pačiam dalyvauti.

Pietiniame parko pakraštyje E. Totlebenas buvo įrengęs žirgyną, šiauriniame – rekonstravęs grafų Čapskių paliktą alaus varyklą, o rytiniame – prie tvenkinio pastatęs dar vieną malūną. Parkas buvo papuoštas Balkanų kraštams būdingais nameliais, antikos dievų bei deivių skulptūromis.

Grafo Eduardo Totlebeno pastatytus rūmus 1875 metais nupiešė garsus lietuvių dailininkas Napoleonas Orda. Dabar toje vietoje – miesto parko estrada.
Miesto parke išliko kelios paslaptingų Totlebenų dvaro požemių arkos.

Minareto plokštės – karo grobis

Kėdainių parke iškilęs minaretas – tokių statinių Turkijoje analogas. Jo aukštis – 25 metrai. Clindro formos statinį su „adatos” formos kupolu vainikavo  musulmonų tikėjimo simbolis – pusmėnulis. Minareto viršų juosė stalaktitus primenančiu prizmės formos augaliniu ornamentu dekoruotas grakštus balkonas. Ant pietinio pagrindo fasado pritvirtintose dviejose marmurinėse lentose buvo arabiškai užrašyta: „Ypač šiuos rūmus, pavergiančius žavumu ir panašius į rojaus, pastatė jo didybė sultonas Mechmedas. Jis taip išpuošė šiuos didingus rūmus, kad net dangus niekad gražesnių ir puikesnių neregėjo“.

Teigiama, kad tos marmurinės plokštės buvo parsivežtos iš Turkijos – kaip karo grobis.

Iki šių dienų išlikusiu minaretu Eduardas Totlebenas siekė netradiciškai įamžinti 1854-1855 metų Rusijos ir Turkijos karo atminimą – mat tose kovose teko jam pačiam dalyvauti.

Vakarieniavo su caru

Prie minareto stovėjo dar du musulmoniškos architektūros pastatai. – aivanas ir mečetė. Aivanas šliejosi prie pietinės minareto sienos, o mečetė – prie šiaurinės. Minaretą su aivanu jungė akmeniniai laiptai – vadinamieji minbaru. Musulmonų mečetėse jie skiriami Korano skaitymui. Mečetėje ir aivane E. Totlebenas buvo įrengęs muziejų, kuriame eksponavo asmeninius daiktus. Vienas to muziejaus eksponatų – vyno taurė, įskilusi, susidaužus tostą su imperatoriumi Aleksandru II per 1880 metais vykusią vakarienę. Imperatorienę Aleksandrą muziejuje priminė 1858 metais E.Totlebenui jos padovanotas peilis, kurio rankena išpjaustyta iš Sevastopolyje pagaminto pabūklo medinio stovo. Muziejuje buvo galima pamatyti ir 1854 metais Sevastopolyje admirolo P. Nachimovo generolui E. Totlebenui dovanotą teleskopą, ir auksinių vardinių ginklų, šalmų, bokalų, antspaudų, ir daugybę dovanų daiktų, kurie priklausė Rusijos imperatoriaus šeimai bei garsiems kunigaikščiams.

Pelėdnagiuose įkūrė fabriką

Netoli Kėdainių buvusiame Pelėdnagių palivarke 1875 metais E. Totlebeno iniciatyva buvo pastatytas fabrikas „Pelėdnagiai“. Fabrike gaminta medžio masė, kuri vėliau būdavo perdirbama į kartoną. Fabrike sukosi dvi vandens turbinos, o jo metinė apyvarta siekė apie 4 tūkst. rublių. Iki pat 19-ojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio tai buvo vienintelė tokia įmonė Kauno gubernijoje.

E. Totlebeno žmona – Victorina Elisabeth Luiza, vokiečių barono Gottlieb‘o von Hauff‘o dukra. Victorina Elisabeth Luiza ir Eduardas Francas Totlebenai susilaukė net aštuonių vaikų – septynių dukrų ir vienintelio sūnaus Nikolajaus. Grafienė su dukromis žiemas paprastai praleisdavo Sankt. Peterburge, o pavasariais atvažiuodavo į Kėdainių dvarą ir būdavo jame iki rudens.

Victorina Totleben.
Nikolajus Totlebenas (1912).

Tvarkėsi našlė ir sūnus

Grafas E. Totlebenas mirė 1884 metais Vokietijoje, tačiau jo giminės istorija Kėdainiuose tuo nesibaigė. Po vyro mirties dvarui vadovavo našlė Victorina. Jos nurodymu, Kėdainiuose buvo pastatyta ligoninė. Raudonų plytų pastatas ant aukšto Smilgos skardžio iškilo 1900 metais ir iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė miesto ligoninė.

Grafienės Victorinos Elisabeth Luizos Totleben nurodymu pastatyta ligoninėje iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo pagrindinė kėdainiečių gydymo įstaiga.

Mirus Victorinai, iki Pirmojo pasaulinio karo Kėdainių dvaro ūkį tvarkė jos ir Eduardo sūnus Nikolajus. Fabrike ,,Pelėdnagiai“ Nikolajus Totlebenas įrengė 22 arklio jėgas turėjusią garo mašiną ir metinę apyvartą padidino kone perpus – iki 7 tūkst. rublių. Pelėdnagiuose pagaminta produkcija buvo gabenama į Vilnių, Charkovą, Varšuvą. Pastovių pajamų Totlebenų šeimai duodavo ir trys malūnai, alaus varykla, Vilainių palivarkas. Kėdainių rūmuose vasarodavo jau ištekėjusios Nikolajaus seserys su šeimomis bei pulku draugų. E. Totlebeno dukrų vyrai buvo grafai ir baronai iš kilmingų Kuršo bei Livonijos šeimų.

Po pirmojo karo – išparceliuotas

Nikolajus Totlebenas žengė tėvo pėdomis – tapo kariškiu, užsitarnavo generolo-majoro laipsnį, buvo caro Nikolajaus II adjutantu. Pirmas pasaulinis karas ir po jo atkurta Lietuvos nepriklausomybė skaudžiai kirto visai Rusijos aristokratijai. Totlebenai – ne išimtis. Prieš karą jie visi evakavosi, o 1918 metais neteko ir didžiosios dalies turto – kai kas buvo konfiskuota, kitu leista tik ribotai naudotis. Beveik visas Kėdainių dvaras buvo išparduotas, jo pašonėje įkurtas žirgynas. Dvaro rūmuose nuo 1923-ųjų veikė mokytojų seminarija, o nuo 1927 metų – Aukštesnioji kultūrtechnikos mokykla. Pastarojoje buvo rengiami matininkai, geodezininkai ir tiltų statytojai.

Iki šiol išliko dalis erdvių skliautuotų grafų Totlebenų alaus varyklos rūsių. Dabar jie – valgomuosius ledus gaminančios bendrovės ,,Vikeda“ teritorijoje.

Liko gyventi Vilainiuose

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Nikolajus Totlebenas su šeima grįžo į Lietuvą ir pareiškė norą toliau joje gyventi. Generolui buvo paliktas Vilainių palivarkas. Jame Nikolajus Totlebenas su žmona Olga von Gauger įkūrė dvarą ir gyveno iki 1944 metų. Pas tėvus paviešėti į Vilainius dažnai atvykdavo keturios Olgos ir Nikolajaus dukros su atžalomis.

Anūkai įsikūrę užsieniuose

Antrasis pasaulinis karas Totlebenų istoriją Kėdainiuose visiškai nutraukė. Grįžtant sovietinei armijai, Nikolajus Totlebenas 1944 metais pasitraukė į Vokietiją ir netrukus ten mirė. O traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė 1944 metais susprogdino Kėdainiuose savo tautiečių Totlebenų pastatytus rūmus. Nikolajaus žmona Olga, sulaukusi beveik 100 metų, mirė Švedijoje. Nikolajaus ir Olgos vaikaičiai šiuo metu gyvena Vokietijoje,  Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šioje pievelėje stovėjusiame Vilainių dvare Nikolajus Totlebenas gyveno iki 1944 metų. Pastatas sugriuvo praėjusiojo amžiaus devintajame dešimtmetyje. Nuotraukos kairėje – tuos laikus dar menantis išlikęs svirnas, dešinėje – jau įsikūrę kiti žmonės.
Dotnuvėlės pakrantėje, dabartinės J.Basanavičiaus gatvės pakraštyje, Totlebenų šeimos pastatytas malūnas buvo nugriautas 20-ojo amžiaus devintajame dešimtmetyje. Po to tarsi ir bandytas atstatyti, tačiau tos pastangos nedavė jokių rezultatų – tik bado akis.

Parengta pagal Kėdainių krašto muziejaus istoriko Vaido Banio ir archeologo Algirdo Juknevičiaus surinktus duomenis

laikraštis ,,Kėdainių mugė”

Knypava.lt