Esu trijų vaikų tėvas. Kaip ir derėtų tikram katalikui, kiekvieną sekmadienį stengiuosi dalyvauti šv. Mišiose. Tačiau ne visuomet į bažnyčią ateinu su visa šeima, o ypač su mažamečiais sūnumis, iš kurių vienam yra ketveri, o kitam – vieni metai.

Tikriausiai atkreipsite dėmesį, kad toks mano elgesys ne visai dera su pareikšta pretenzija būti sąmoningu tikinčiuoju. Ieškodamas pasiteisinimo, turėčiau pripažinti savo paties silpnumą, norą be didesnių rūpesčių „išeiti į žmones“ (juk bažnyčia taip pat vieša vieta, kur nei tinkamai susikaupsi, nei atsipalaiduosi, jei tuo pat metu tenka ganyti mažametį bamblį). Gal veikia ir tai, kad tikėjimą suradau jau suaugęs, o visus sykius, kai vaikystėje su savo tėvais lankiausi bažnyčioje, lengvai suskaičiuočiau vienos rankos pirštais.

Tačiau iš kitos pusės tenka susidurti ir su kartu besimeldžiančių žmonių reakcijomis, kurios tikrai nėra vienareikšmės šalia esančių mažų vaikų atžvilgiu. Vieni, ir jų dauguma, nuoširdžiai džiaugiasi, kalbina mažuosius, o kiti pradeda piktintis, kai sukeltas šurmulys atitraukia juos nuo maldų. Kartais atrodo, kad skirtingoms kartoms nelengva susieiti ir po Dievo namų stogu.

Savo rašiniu norėčiau iškelti man kaip tėvui ir visai katalikų bendruomenei aktualų vaikų dalyvavimo bažnytiniame gyvenime klausimą, tikėdamasis sulaukti skaitytojų atbalsio ieškant visiems priimtino atsakymo.

Pirmiausia norėčiau pradėti nuo teiginio, kad vaikai (ypač maži) visais laikais keldavo įvairių nepatogumų suaugusiems. Iš pradžių tokios nuostatos laikėsi ir paties Kristaus mokiniai, mėginę apsaugoti savo mokytoją nuo mažųjų keliamo erzelio. Jėzus ne tik sudraudė, bet ir labai nustebino pernelyg uolius ramybės saugotojus pasakymu: „leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10, 14). Šie žodžiai nubrėžė gaires naujam požiūriui į tuos, kurie suaugusiųjų pasaulio akimis tuo metu teprilygo žemiausiems visuomenės sluoksniams.

Tačiau Šventajame Rašte atrasime vietų, kur įvardijami esminiai dalykai, skiriantys vaiką nuo subrendusios asmenybės. Apaštalas Paulius savo garsiuoju „Himnu meilei“ prisipažįsta: „kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11). Tad tarsi išeitų, kad mažametis dėl savo ribotų gebėjimų dar nėra pajėgus didiems meilės darbams, o gal ir sąmoningam santykiui su Dievu.

Panaši nuostata užfiksuota ir Romos katalikų Kanonų teisės kodekse, kuriuo juridiniais asmenimis pripažįstami tik 7 metų sulaukę vaikai (su retomis išimtimis ir jaunesni). Tokio amžiaus vaikai jau gali priimti pirmąją Komuniją ir nuo tada kaip pilnateisiai bendruomenės nariai dalyvauti šv. Mišių aukoje.

Atrodytų, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams bažnyčioje nelabai yra ką veikti. Esu girdėjęs brolį pranciškoną Nerijų Čepulį pasakojant, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais bendruomenės sueigose ir apeigose dalyvaudavo tik suaugusieji. Įvedimas į bendruomenę prilygdavo savotiškai iniciacijai (perėjimui iš vieno gyvenimo etapo į kitą), kurios kiekvienas laukdavo ir trokšdavo kaip šiais laikais teisės vairuoti automobilį ar brandos atestato. Mūsų akimis žvelgiant galbūt senovėje suveikdavo uždrausto vaisiaus dėsnis, tačiau vėliau į tikinčiųjų bendruomenę įsiliedavo jau gana susiformavę jaunuoliai.

Tačiau šiais modernių vilionių laikais Dievo namus retokai aplankančiam vaikui vėliau tapti uoliu krikščioniu nėra taip lengva. Lietuvoje daugelis net ir nepraktikuojančių katalikų vis dar jaučia įsipareigojimą „sutvarkyti vaikus“, suteikiant jiems galimybę priimti Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Tačiau „sutvarkytieji“ neretai dingsta už parapijos horizonto iš karto po vienkartinio pasimatymo su Kristumi. Nepadeda net šventiniai kunigų paraginimai ar pagraudenimai ateiti į bažnyčią dar ir kitą sekmadienį.

Peršasi išvada, kad vaikas bažnyčioje turėtų įprasti lankytis daug anksčiau nei prasideda pasiruošimas priimti sakramentus. Čia didžiulė atsakomybė gula ant tėvų ir/ar krikštatėvių pečių, kurie krikštydami kūdikį prisiima pareigą užauginti tikintį žmogų. Be to, pačiu krikštu vaikas jau yra įvedamas į tikinčiųjų bendruomenę, tad jis neturėtų būti nuo jos kaip nors atskirtas iki to momento, kai asmens tapimas krikščioniu užbaigiamas Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentais.

Kiekvienas iš mūsų į bažnyčią būname pašaukti unikaliu būdu, tačiau galima išskirti du pagrindinius kelius į tikėjimą – atsivertimo malonę ir nuo vaikystės lydinčią tradiciją (formuojantis asmenybei „su motinos pienu gautas“ tikėjimas taip pat turi būti iš naujo įvertinamas ar net savotiškai „atverčiamas“). Pastarasis, tradicijos puoselėjimo ir perdavimo būdas smarkiai nukentėjo buldozerinio ateizmo laikmečiu. Tačiau šiandien nemaža dalis aktyvių Katalikų Bažnyčios narių, kurie santykį su Dievu atrado tik po atsivertimo, dabar patys turi galimybę perduoti tikėjimo malonę savo vaikams. Mano patirtis liudija, kad tai nėra taip paprasta. Reikia bendros maldos namuose, vaiko amžių atitinkančio religinio ugdymo, palaikančios artimųjų bei draugų aplinkos ir, be jokios abejonės, nuolatinio dalyvavimo šv. Mišiose.

Sakysite, o kas trukdo tai daryti? Išties dėl lankymosi bažnyčioje jokių problemų nekyla, kai vaikai yra romūs kaip avinėliai, gebantys kartu su suaugusiaisiais išlaikyti rimtį. Tačiau ką daryti, kai jie judrūs, triukšmingi, dar nesuvokiantys atliekamų ritualų prasmės? Ar išvis dar prie motinos krūtinės besiglaudžiantys žindukliai, taikantys bet kada pravirkti? Tuomet ir atsitinka taip, kad bažnyčios skliautai prisipildo negirdėto triukšmo ar šurmulio, kuris tikinčiųjų bendruomenėje dominuojantiems vyresnio amžiaus parapijiečiams gali pasirodyti šventvagiškas. Tėvai paprastai kaip įmanydami auklėja nenuoramas, bet mažieji yra mažieji – jų neužprogramuosi ramybės valandai (tačiau bent kiek prakutęs pyplys ties ranką aplinkiniams, nuoširdžiai linkėdamas jiems ramybės).

Potencialiai konfliktinėse situacijose labai svarbus bendruomenės ganytojo vaidmuo. Noriu pasidžiaugti, kad kunigai dažnai pastebi į bažnyčią atėjusias jaunas šeimas, pakviečia jas dažniau užsukti į Dievo namus. Toks dvasininkų elgesys paskatina neatsiriboti nuo vaikų, nepalikti jų namuose, bet kartu ateiti į šventovę. Tačiau teko regėti ir labai nemalonių situacijų, kai kunigas vidury pamokslo išprašė vieną motiną lauk, nes ji nesugebėjo nutildyti čiauškančio vaiko, arba kai prie gailestingosios Jėzaus širdies paveikslo suklupę maldininkai piktai šnairavo į nerimstančius mažylius. Galbūt visai nereikšminga smulkmena, tačiau sutrikę tėvai, po bergždžių pastangų sudrausminti vaiką, dažnai anksčiau laiko palieka šventovę, o vėliau į ją net ir nebeužsuka.

Taip vieni Dievo namai tampa svetingi šeimoms su vaikais, o kituose jos gali pasijusti tiesiog nepageidaujamos. Labai nesinori tikėti, kad katalikų bendruomenei irgi būdingas nepalankumas vaikams, kurio pavyzdžių apstu platesnėje Lietuvos visuomenėje (pamėginkite su mažamečiais apsilankyti kavinėse, parduotuvėse ar net vaikų karalyste turinčiomis tapti žaidimų aikštelėse, kur sutiksite vedžiojamus šunis bei įtartinų suaugusiųjų kompanijas). Gaila, kad prie šios vaikams nedraugiškos aplinkos tektų priskirti ir kai kurias Lietuvos katalikų bažnyčias.

Be jokios abejonės, yra daugybė parapijų, kuriose organizuojama veikla įvairaus amžiaus žmonių grupėms. Kai kur net aukojamos šv. Mišios vaikams (pvz., tokiose teko dalyvauti Kretingoje). Tačiau daugelyje Lietuvos bažnyčių mažamečiams tenka būti šalia suaugusiųjų (juk miesteliuose ar kaimuose dėl kelių vaikų nebus papildomai laikomos dar vienos šv. Mišios). Tad nuo parapijiečių geranoriškumo bei pakantumo mažųjų skleidžiamam šurmuliui iš dalies priklausys ir vaikų prisiminimai apie lankymąsi šventoje vietoje (pvz., mane net ir suaugus dar ilgai persekiojo vaikystėje gimęs įsivaizdavimas, kad į bažnyčią einama tik tuomet, kai kas nors numiršta).

Lankantis svečiose šalyse teko matyti ir daugiau išeičių, padedančių išvengti konfliktinių situacijų tarp skirtingoms kartoms atstovaujančių tikinčiųjų. Štai vienoje Austrijos katalikų bažnyčioje, kurią gausiai lanko vietos šeimų bendruomenė, patiems mažiausiems nariams stikline pertvara atitvertas šventovės prieangis. Taip atskirtoje patalpoje vaikai jaučiasi mažiau suvaržyti jiems dar nesuprantamų reikalavimų, o jų tėvai gali labiau susitelkti ties malda, o ne mažylių drausminimu. Ką jau kalbėti apie likusius bendruomenės narius, kuriems niekas netrukdo ramiai švęsti šv. Mišias.

Galbūt taip pat prasminga vietoj šv. Mišių mažamečiams vaikams pasiūlyti atskirus užsiėmimus, kuriuose jie žaidimo forma susipažintų su liturgija. Daugelyje Lietuvos parapijų nesunkiai atrastume tam tikslui reikalingų patalpų, bet su vadovų paieška gali būti sudėtingiau. Čia daugiau iniciatyvos turėtume parodyti ir mes, tų mažylių tėvai, burdamiesi į savipagalbos grupes, ieškodami savanorių ar patys imdamiesi organizuoti panašią veiklą.

Būtų labai įdomu sužinoti ir skaitytojų nuomonę šiuo aktualiu klausimu, tad lauksiu Jūsų atsiliepimų bei pasidalijimo patirtimi.