Blogio siautėjimas pasaulyje dažnai verčia suabejoti Dievo buvimu. Kodėl visagalis, visažinis, begaliniai geras Dievulis leidžia įvykti aušvicams, hirosimoms, žmones naikinantiems potvyniams, žemės drebėjimams, gaisrams? Gal Jo visai nėra? Tokie klausimai šią kaitrią vasarą sklando ne tik žiniasklaidoje.

Teologai paprastai sako, jog Dievas sukūrė žmogų, davė jam sugebėjimą skirti gėrį nuo blogio ir laisvą valią tarp jų rinktis. O holokaustai bei hirosimos ir yra žmonių pasirinkimų išraiška ir išdava.

Pasak mokslininkų, net ir globalinis šilimas su jį lydinčiais potvyniais ir gaisrais gali iš dalies būti žmogaus pramoninės veiklos rezultatas.

Tačiau baisių potvynių buvo jau ir prieš bet kokį dalinai žmogaus sukeltą klimato kaitą. O kur dar žemės drebėjimai ir visos kitos gamtos nelaimės, kur dar visokios žmogų naikinančios ligos (ir ne tik AIDS)?

Čia kai kurie teologai ir filosofai teigia, jog Dievas sukūrė ne tik žmogų, bet ir kitas, už žmogų protingesnes ir galingesnes būtybes, pvz., angelus, kuriems irgi davė laisvą valią. Vienas jų, Liuciferis, net sukilo prieš Dievą. Tai būtent šitie puolę angelai ir gali būti atsakingi už stichines nelaimes.        

Nobelio literatūros premijos laureatas, rašytojas Kenzaburo Oe, „New York Times“ parašytame straipsnyje kalba ne apie piktųjų dvasių, o būtent apie žmonių sukurtą pragarą.

Jis klausia, ar Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija vis dar laikosi savo moralinių įsipareigojimų 65-erius metus po Hirosimos.

Japonija vis dar neturi konkretaus plano iškeldinti JAV karinę bazę iš Okinavos, nors ir buvo abipusiai susitarta tai padaryti prieš 15 metų.

Be to, esama galimybės, jog Japonija leis branduolinių ginklų tranzitą per savo šalį mainais už Amerikos apsaugą, nors tai ir pažeistų Japonijos „tris nebranduolinius principus“, draudžiančius branduolinį   ginklą gaminti, turėti ir įvesti.

Straipsnyje rašytojas reiškia savo „pasipiktinimą ir bejėgiškumo pojūtį“, kad atgimsta „branduolinio skėčio ideologija“.  

Kitokį požiūrį dienraštyje „Wall Street Journal“ reiškia publicistas Warrenas Kozakas. Anot jo, kiekvienas Hirosimos atominio subombardavimo minėjimas primena nepatogią tiesą, jog Japonija buvo toji, kuri karą pradėjo. 

Jeigu Japonija nebūtų veržusis į užsienį, nuo 1937-ųjų iki 1945-ųjų Ramiajame vandenyne nebūtų buvę karo.

Pasak W. Kozako, „koncentravimasis į atomines bombas vaizduoja japonus kaip aukas“. Bet jie nebuvo tik aukos, ir Japonijos besitęsiantis dėmesio kreipimas tik į bombos neužmiršimą pagrįstai erzina jos azijiečius kaimynus, kurie nemažai nuo japonų nukentėjo.

Sudėdami visus Antrojo pasaulinio karo dalyvius į vieną krepšį, pakertame būsimų kartų sugebėjimą išskirti tikrąjį ar bent didesnį blogį, tuo keldami pavojų visiems, – rašo W. Kozakas Volstryto žurnale. 

Karo nusikaltimai ir bombardavimai – tikrai piktų žmonių darbas. Į žmonių aplaidumo sąskaitą įrašytinos ir klaidos kovojant su gal piktų antgamtinių dvasių sukeltomis stichijos nelaimėmis. 

Anot Drezdeno dienraščio „Sachsische Zeitung“, „ar ir kur buvo padaryta klaidų, dar reikės išsiaiškinti. Tačiau šiuo metu kitkas svarbu. Nors dauguma mūsų žmonių, kaip dabar atrodo, atsipirko išgąsčiu, žala pastatams ir infrastruktūrai milžiniška.

Daugelis atsikūrimo po taikiosios 1989 m. revoliucijos laimėjimų atsidūrė po klaustuko ženklu. Užtat jau dabar aišku, jog potvynio nusiaubtoms vietovėms verkiant reikės paramos“.   

Kotbuso dienraštis „Lausitzer Rundschau“ džiaugėsi, jog „vidury katastrofos skleidžiasi bendruomeniškumo dvasia. Kiekvienas stoja į savo vietą. Kaip stipri komanda lužiciečiai Saksonijoje ir Brandenburge ištveria potvynį. Kaip stipri komanda jie imsis darbo šalinti nuostolius, kuriuos paliko dar niekada tiek nepakilęs Neisės vanduo“. 

Prahos dienraštis „Hospodarske Noviny“ rašė, kad „niekas nenusižengė – metereologai laiku įspėjo, potyvynių apsaugos sistema suveikė, aukšto rango politikai stebėjo įvykius vietoje. O vis tiek Čekijos neaplenkė nei žmonių žūtys, nei milijoniniai nuostoliai.

Potvynis iš naujo parodė mūsų galimybių ribas klimato kaitos akivaizdoje, dėl kurios Prahos žurnalistų ir politikų sluoksniuose mėgstama abejoti. Nemaloni išvada ta, kad tokie apsėmimai kartosis ir niekada tiksliai nežinosime, kurioje vietoje jie pasireikš vėl“. 

Visai kita padėtis Pakistane. Ten potvyniai baisesni, bet ir politikai visiškai pasimetę. Taip bent mano Lahorės anglakalbis dienraštis „Nation“:

Ko prezidentas Zardaris bebūtų norėjęs pasiekti, užtęsdamas savo kelionę Europoje, nors ir kilo vandens lygis, didėjo naikinimas, daugėjo skendimų ir mirčių, – šita privati, bet valstybės lėšomis finansuojama viešnagė virto visišku, totaliu fiasko.

Viena vertus, prezidentas pasirodė visiškai nesijaudinantis dėl žmonių kančių. Antra vertus, jis į žaizdą dar įtrynė druskos, kai teigė, jog būtų iš Pakistano neišvykęs, jeigu būtų bent kiek nutuokęs, kad gresia šitokie vandens išsiliejimai.

Tai pats begėdiškiausias melas, kuris bet kada šiai tautai buvo pasakytas, nes tuo metu potvynis jau buvo pasiekęs katastrofos lygį“, – teigė Pakistano dienraštis „Nation“.

Baisu ne tik Pakistane, bet ir Rusijoje – tik ten ne dėl potvynių, o dėl miškų ir durpynų gaisrų. Pasak Madrido dienraščio „Pais“, „prisiminus radikalų girininkų ir ugniagesių skaičiaus sumažinimą, taip pat ir miškų privatinimo politiką, aišku, kodėl taip sunku kovoti su gaisrais. Valstybė pasirodė bejėgė suorganizuoti veiksmus   katastrofos poveikiui sumažinti.

Buvo iš darbo atleisti kai kurie žemesnio rango pareigūnai. Tačiau iš dabartinės sistemos Rusijoje nelauktina, kad ir tie, kurie viršuje būdami tikrai atsakingi už prastą kovos su gaisrais koordinavimą, būtų priversti padaryti išvadas“, – rašė Ispanijos sostinės dienraštis.