Kadras iš J. Jarmuscho filmo „Negyvėlis“ (Dead Man). Iliustracija – www.leschroniquesdeblake.blogspot.com

Pirmą kartą su Džimu Džarmušu „susipažinau“ gyvendamas Vokietijoje 1991-aisiais, kai draugams padovanojus pasaulio jaunųjų poetų antologijos dvitomį, jame radau porą jauno Amerikos poeto Džimo Džarmušo eilėraščių. Dar toje knygutėje perskaičiau, kad poetas anksčiau pasirašinėdavo Džeimsu Džarmušu, kad jo poeziją jau 1975 metais spausdino literatūros žurnalas „Kolumbijos apžvalga“ (Columbia Review). Va, vienas eilėraštis, prašom nesmerkt vertimo, o Gintarui Grajauskui dėkoju už pagalbą paskutinėse dviejose eilutėse.

Split-Screen

The blond girl in my bathroom
wearing leather underwear
is cutting her hair shorter

in hopes of giving it the appearance
of being longer.
This reminds me of the Hungarian

who moves to Los Angeles,
forgets how to speak Hungarian,
and never learns a word of English.

Dalintas vaizdas

Blondinė mano vonioje
odiniais apatiniais
trumpinas plaukus,

tikėdama kad taip
atrodys aukštesnė.
Tai primena man vengrą,

kuris Los Andželan atvyko,
jau nebemoka vengriškai,
bet anei žodžio nesimoko angliškai.

Beje, perskaičius, kad poetas yra ir režisierius, netrukus, tais pačiais 1991 metais, kino teatre pamačiau jo naują premjerą – filmą „Naktis žemėje“ (Night on Earth).

Puikus tas filmas – skirtingose pasaulio vietose vykstančios taksi istorijos žavi trumpų istorijų filosofiniu gyliu, o kartu anekdotinėmis situacijomis ir subtiliu jumoro jausmu, taiklių pastebėjimų iš gyvenimo tekstais ir nuostabia aktorių vaidyba – tiesiog visas rinkinys nepakartojamų ir įvairiausių, iš pirmo žvilgsnio net nederančių vienas prie kito aktorių ansambliai. Ir Gena Rowlands vs Winona Ryder, Rosie Perez vs Vokietijos žvaigždė Armin Mueller-Stahl, Roberto Benigni – itališkoje, Prancūzijos novelėje – prancūzų arba jų imigrantų žvaigždės, Suomijoje – brolių Kaurismaki aktoriai. Ta aktorių įvairovė, be abejo, prisidėjo prie stipraus ir įtikinamo įspūdžio, sukelto skirtingų gyvenimiškų istorijų, vykstančių skirtingose žemės vietose, skirtingame kontekste, persmelktame skirtingo tautų supratimo apie supantį pasaulį, požiūrį į moralę, atsitiktinumus ir savitarpio supratimą, kito atjautą, vidinę laisvę, arba tiesiog laisvę išgerti ir t.t. Regis režisierius tai, kas svarbiausia kiekvienai tautai ar vietovei, sudėjo į trumpas noveles, atskirus mažus filmukus. Be abejo, kvepia klišėmis, kai Los Andžele kalbama apie progą pasifilmuot ir susitikimą su kino gamintoju; Niujorke vaizduojamas „šviežiai kepto“ imigranto pasimetimas afroamerikietiškame bendravime ar didelio miesto kvėpavimas soclagerio provincialo apykalėn; prancūziškoje novelėje apie meilę ir subtilybes, itališkoje – apie patyčias iš kunigo, Suomijoje – apie besaikį gėrimą. Bet tos klišės nei į akis lenda, nei erzina, o per laiko atstumą, vertinant visą vientisą Džarmušo kūrybinį kelią, jos atrodo tiesiog kaip dalis režisieriaus žaidimo istorijomis – va taip paprastai imtas ir papasakotas anekdotų rinkinukas. Tada nė į galvą neatėjo, kad tai labiausiai komerciškai orientuotas Džarmušo filmas. Puoliau ieškoti daugiau jo filmų ir Kanų festivalio „Auksinės kameros“ laureatas „Keisčiau negu rojuje“ (Stranger then Paradise) kaip mat priminė tą eilėraštį apie vengrą – filmo pagrindinis veikėjas, gyvenantis Niujorke veik dešimtmetį, nenorintis pasisakyt, kad jis emigrantas iš tokios tai šalies Europoje, nenorintis su teta kalbėt gimtąja vengrų kalba, besistengiantis bet kokia kaina pamiršt ir ištrint savo tautinį identitetą, ir buvo tas personažas iš eilėraščio. Tai filosofinis filmas, poetiškas, kaip ir visi kiti vėliau matyti Džimo Džarmušo filmai: drąsiai galima Džimą vadinti poetu-filosofu, o tik po to režisieriumi. Jo, kaip režisieriaus meistrystė dabar akivaizdi: jis demonstruoja kitokias, naujas, gal tik Džarmušui būdingas kino pasakojimo priemones, jomis seka tūkstančiai kino mėgėjų ir kūrėjų visame pasaulyje, o pradžioje buvo į akis krentančios statiškos kameros, juodų, ilgų perėjimų / sujungimų tarp kadrų, gan negrabios aktorių vaidybos lipdiniai.

Režisierius Jim Jarmusch. Iliustracija – www.wikimedia.com

Taigi, tas keistas filmas „Keisčiau negu rojuje“, gavęs „Auksinę kamerą“ Kanų kino festivalyje, nužymėjo Amerikos nepriklausomo kino pripažinimo eros pradžią. Lyg tyčia tais, 1985 metais, į naujai, kitaip, visai be Holivudo pagalbos kalbančių režisierių gretas prasimušė ir Spike Lee su „Jai to reikia“ (She’s Gotta Have It, Spike Lee), ir broliai Koenai su „Tiesiog kraujas“ (Blood Simple, Coen Brothers). Jie įrodė, kad nepriklausomas filmas gali būti pelningas ir prodiuseriui bei platintojui. Tai paskatino jaunus žmones imtis kino gamybos, prodiusavimo ir režisavimo avantiūrų: skolintis pinigų iš giminių, draugų, savo kredito kortelių, užstatyti bankams butus ar tėvų namus. Robertas Rodrigezas (Robert Rodriguez) net parsidavė medicininiams tyrimams, kad tik pasiektų savo svajonę ir papasakotų norimą istoriją. Pasisekė eilei negirdėtų naujų kūrėjų, o už jų liko keliasdešimt ar šimtai eilių, kurių pavardžių neišgirsim, o filmų niekad nepamatysim - visi jie nuėjo praeitin, liko prasiskolinę bankams ir privatiems investuotojams. Mūsų apkalbamam Džimui gi viskas klojosi puikiai nuo pat pradžių ir norinčių investuoti į jo filmus visada atsirasdavo ir atsiranda dabar, nors ir kaip kontroversiškai jo filmai būna vertinami, publikos priimami ar net nepriimami. Dažniausiai tai užsienio, ne Amerikos investuotojai - vokiečiai, japonai, prancūzai.

Kiekvienas jo filmas, pasakodamas vis kitą istoriją ar nagrinėdamas vis kitą filosofinį gyvenimo klausimą, lieka ištikimas jo kūrėjui, jo nuoširdumui ir nuoseklumui savo žmogiškame požiūryje į gyvenimą, jo, pabrėžiu, absoliutų nepriklausymą nuo Holivudo, ką ten kalbėt apie Holivudą – nepriklausymą nuo bet kokios prodiuserinės kompanijos, nuo tų pačių finansuotojų. Nežinau, kaip yra Europos ar Azijos kine, bet Šiaurės Amerikoje D. Džarmušas – vienintelis iš svarbių režisierių, turintis visų savo filmų negatyvus! Pavyzdžiui, kitas „nepriklausomasis“ – Tarantinas – pasikviečia į savo montažinę distribucinę kompaniją, klausia prodiuserių, kaip reikėtų pabaigt, kaip sumontuoti filmą, kad distributoriui būtų patogiau, po to atiduoda jam filmo kopiją. Gal dėl to Miramaksas (Miramax), labiausiai „arthauzinė“ distribucinė kompanija iš stambiųjų, Tarantinui netgi leido atsidaryti savo distribucinį padalinį „Dundantis griaustinis“ (Rolling Thunder). Džimas Džarmušas yra visiškas kontrastas – jis ne tik neklausia platintojo, kaip kurti ar keisti filmą, bet neatiduoda ir filmo negatyvo.

Kalbant apie kūrybą – vėlgi pilna nepriklausomybė: nepanašus į nieką, visada tik toks, koks jis pats, nors vienoje iš savo penkių auksinių taisyklių Džarmušas sakė, kad „nieko nėra originalaus: vok iš visur viską, kas inspiruoja, kas užkuria tavo fantaziją, kalba tiesiai į tavo dūšią – perleidęs per save nuoširdžiai sudėliosi ir tai bus autentiška, kitaip, savita, kaip ir kiekvienas iš mūsų yra savitas, jei nuoširdus...”. Ir tikrai, žiūrint jo filmus nė karto negali nuspėti, kas bus kitame kadre, profesionalų slengu sakant „nesijaučia rezultatas“, niekad nė nepamąstai, iš ko tas Džimas dabar pavogė? Kiekvienas filmas pasako kažką naujo, „apčiupinėja“ vis kitą filosofinį, socialinį ar politinį gyvenimo aspektą: kartais marginalo iš gyvenimo pakraščio istoriją; kartais apie netikėtai atsitikusią draugystę ar ilgai puoselėtos fantazijos išsipildymą; savojo ar nacionalinio identiteto paieškas; kartais - rasinio nesutarimo konflikto įsiplieskimą. Visada bandoma išsiaiškinti, kaip nueita iki problemos, „kame šaknys“, kas vyksta tame taksi automobilyje ar pamiškės namely. Ir jo personažai, paprastai, nėra aiškiai žinantys, ko jie nori iš gyvenimo, neturi aiškių tikslų ir siekių, o atsiduria gyvenimo situacijose netyčiukais, tiesiog taip kaip gyvenime ir atsitinka.

„Numirėlis“ (Dead Man) vainikavo Džimo Džarmušo kino kūrimo pirmąjį tuziną metų ir apie jį reiktų pakalbėti ilgiau.

Jame daug šaudymo, mirčių, bet tai filmas toli gražu ne apie žiaurumus. Jei kas paklaustų, kokį „laišką“ filmas transliuoja, pasakyčiau, kad šis filmas apie tai, ką baltasis žmogus padarė indėnams, ištisoms jų tautoms, gentims (nations), kaip gali žmogus žmogui būt vilkas. Filmo prologe, kai Bleikas (William Blake), jaunas buhalteris (Johnny Depp) iš Klyvlendo (Cleveland) traukiniu keliauja (į vakarus, savo naujon darbo vieton ) snūduriuodamas tarp besikeičiančių vienas į kitą panašių vagono keleivių, laukinių vakarų užkariautojų su šautuvais, darosi aišku, kad bus ir šaudymo, ir žiaurumo. Tačiau tai netampa vesterno, ar veiksmo filmo šaudymu. To filmo žiaurumas yra negrakštus ir kitoks, neerzinantis, neherojiškas, net nejaukus ir nevykęs. Ir nors Džarmušas kaip žmogus ir kaip režisierius atsisako išaukštinti kraujo praliejimą, kiekvieną kartą susitikdamas baltąjį žmogų Bleikas grimzta į tapsmą žudiku. Kai jis paklausia Thel, sutiktos salūne merginos, kam jai lovoje reikalingas ginklas, ji atsako: „Dėl to, kad čia yra Amerika“. Nerukus buvusio Thel mylimojo kulka, peršovusi ją, sužeidžia Bleiką ir indėnas, vardu „Niekas“ (Nobody, Gary Farmer), nesugebėjęs kulkos ištraukt iš krūtinės, pasako, kad Bleikas yra numirėlis. Prasideda ilgiausias kino istorijoje mirimo ir kelionės į anapus, palydėjimo ir pasiruošimo kitam gyvenimui vaizdavimas. Indėnas Niekas yra poezijos žinovas: jį baltieji, pagrobę nuo tėvų narve nuvežė į Angliją, rodė kaip įdomybę cirkuose ir parodose, ir tos kelionės metu Niekas susipažino su anglų poeto Viliamo Bleiko kūryba, įsimylėjo jo poeziją. Dėl to indėnui jo pakeleivis numirėlis Bleikas buvo poetas Bleikas, jo dvasia, persikūnijimas. Tik numirėlio Bleiko poezija filmo eigoje kito į ginklo ir jėgos poeziją, poeziją kurią gali suprasti Amerika. Niekas dažnai kalba poeto Bleiko eilėmis, jo lūpose poezija skamba kaip indėniški posakiai: „Erelis niekad neprarado tiek daug laiko tuščiai, nei tada, kai nusprendė mokytis iš varnos“, „Važiuok ir tavo plūgas ars mirusiųjų kaulus“. Kaip metafora yra ir Johnny Depp’o vaidinamas buhalteris Bleikas: baltas popieriaus lapas, kuriame poetas Bleikas indėno lūpomis užrašo poeziją; baltieji užkariautojai savo poelgiais atveria jam akis apie baltųjų misiją indėnų žemėje, išmoko jį žudyt; mirtis parodo kelią į amžinybę, į ten iš kur jis atėjo, vėlgi, poeto žodžiais, tariamais indėno lūpomis: „Kai kurie yra gimę amžinon naktin“.

Džarmušas sakė, kad savo hipnotiniu, keistu, dažniausiai lėtu ritmu filmas primena klasikinio Japonijos periodo, K. Mizogučio ir A. Kurosavos filmus, kuriuose epizodai, dažnai nesusiję vienas su kitu, yra suveriami į vėrinį. Tamsūs epizodų atskyrimai – kaip tarpai epinėje poemoje. Tai dar labiau sustiprina kanadiečio rokerio Nilo Jango (Neil Young) gitaros grojimas, panašėjantis į japonišką muzikinę tradiciją.

Filmo muziką reikia išskirti dėl kelių aspektų: Džarmušas pats būdamas muzikalus ir aktyviai besidomintis įvairiausiais muzikos stiliais, grojęs, dainavęs ir rašęs tekstus septyniasdešimtųjų pradžios niujorkietiškoje grupėje „Bizanteens“, savo filmuose pasitiki genialiais muzikantais jiems aiškiai suformuodamas, ko iš jų nori. Ar tai būtų Tomas Veitsas (Tom Waits), ar Džonas Luri (John Laurie) (abu karts nuo karto pavaidina Džarmušo filmuose), ar hip hopo atlikėjas RZA (jį irgi matėme filme „Kava ir cigaretės“), ar minėtas Nilas Jangas – kompozitoriai nustebina filmo muzikos ir filmo sinteze. Įrašyti muzikinį takelį Nilui Jangui netruko nė trijų valandų: jis tiesiog žiūrėjo filmą, pasinėrė, įsijautė į jį kaip budistas meditacijon ir papasakojo savo gitara, ką jaučia, kaip supranta filmą neatsitraukdamas nuo ekrano. Ne veltui ir mūsų kompozitorius Feliksas Bajoras šio filmo garsinį takelį su režisūros studentais paskaitų metu nagrinėdavo kaip šedevrą – unikalų ir labai pavykusį dviejų menų tarpusavio bendravimo pavyzdį.

Nežiūrint į filmuose „Naktis žemėje“ ir „Paslaptingas traukinys“ (Misery Train) prasišviečiančio niujorkietiško Manheteno bohemos manieringumo, komercialumo, kiti jo kūriniai iki „Numirėlio“ užkabindavo mirties, vienatvės, socialinio ar tautinio identiteto, pasimetimo moralinėse normose klausimus. Bet pastarajame filme Džimas labiau kapstėsi savęs ieškojime, minimalizme ar kaip ten bepavadintume. Džarmušas sugebėjo atvirai ir aiškiai, poetiškai ir konkrečiai pasakyti visai Amerikai, taipogi pasauliui, kas yra kas, kaip, kokiomis priemonėmis baltasis žmogus atėjo ir įsitvirtino gražiame, svetimame krašte. „Numirėlis“ , kaip ir galima spėti, nebuvo teigiamai priimtas Amerikoje. Nežiūrint pripažinimo pasaulyje, keliose vakarų Europos šalyse pelnytų metų filmo titulų, daugelis kritikų apie jį rašė kaip apie nevykusį vesterną, statišką ir nuobodų, erzinantį, kur nieko – išskyrus metafizinį svaičiojimą – nevyksta o muzika prieštarauja filmo ritmui ir eigai. Cituojami kritikai nesiūlo daugiau vienos žvaigždutės arba C-.

Iš tikro, koks skirtumas, ką kuria kažkoks pasaulio pilietis, o ne Amerikos patriotas. Netgi jei tai yra vesternas. Vesternas, beje, sklaidantis daugelio vesternų sukurtą mitą, pasakojantis savo istoriją ne pamokančiai, o poetiškai, per vienas kito nesupratusių – baltojo ir indėno – juokingos ir keistos draugystės prizmę. Gal tai ir yra tikroji koegzistavimo formulė? O gal filmas visai apie kitką? Gal visas filmas yra pranašystė apie save griaunančios Amerikos labiausiai nuprotėjusią ir iškrypusią perversiją? Juk Iggi Pop’o vaidinamas pamišęs keliautojas, kitiems garsiai skaitantis „Gerąją knygą“ dėvi suknelę, o žudikas, persekiojantis bėglius (Michael Wincott), miega apsikabinęs meškiuką; kitas žudikas Cole Wilsonas (Lance Henriksen), išprievartavęs savo tėvus juos suvalgo – viskas kaip haliucinacijoje, kur sunku atskirti tikrovę nuo neegzistuojančios vidinės pasąmonės.

Džimo filmai, kaip geros poezijos eilėraščiai, ilgai nepasimiršta. Atvirkščiai, tampa atskaitos taškais žiūrint kitus filmus, skaitant knygas ar šiaip gyvenimą gyvenant. Reiktų pagalvot, ar yra kitas režisierius, sukūręs tiek daug kultiniais tapusių filmų, kuriuos norisi turėti savo videotekoje ir karts nuo karto vis pažiūrėti.

Štai dėl to apie tą patį režisierių, apie antrąjį jo kūrybos periodą ir jo paskutinį filmą „Kontrolės ribos“(Limits of Control) tikrai verta pakalbėti kitame rašinyje.