Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.

Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

Kiti skaitiniai: Ez 12, 1–12; Ps 78

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM

Šiandien ir vėl mums Evangelijos žodžiais kalba Viešpats. Jis ir vėl mums primena apie atleidimą, kurio nusipelno tik atleidžiantysis. Kaip mums kartais sunku priimti Viešpaties atleidimą, kurį Jis dovanoja kitiems. Mes dažnai net piktinamės, sakydami: „Dievas tokiam tikrai negali atleisti. Jei jau tam bus dovanota, tai tikrai nėra pasaulyje teisybės.“ Mes užmirštame, jog gailestingumas ir teismas yra Dievo reikalas, užmirštame, kad jis nepasmerks nė vieno, kuris nuoširdžiai gailisi ir į Jį gręžiasi. Taigi žmogus, tiesą sakant, pats save pasmerkia, atsisakydamas atgailos ir susitaikymo. Tad nesipiktinkime, jei, mūsų akimis žiūrint, Dievas ne visuomet „teisingas“, bet šlovinkime Jį už tai, kad yra gailestingas, nes jei Jis būtų tik teisingas, tai nė vienas neišsigelbėtume.

Bernardinai.lt archyvas