Andrius Navickas. Mergelės Marijos iššūkis banalybei
Mergelės Marijos į dangų ėmimo slėpinio šventė, dar vadinama Žoline, yra paradoksaliausia valstybinė šventė Lietuvoje.
Krikščioniškas pasaulis ją pradėjo švęsti dar V amžiuje, kai Jeruzalėje buvo pašventinta Užmigimo bazilika, pastatyta simbolinio Marijos kapo vietoje, t. y. ten, kur, kaip tiki katalikai, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, Jėzaus motina buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į dangų. Beje, pastarasis faktas tikėjimo dogma paskelbtas tik 1950 metais popiežiaus Pijaus XII. Tai buvo vienas iš dviejų atvejų, kai buvo pasinaudota popiežiaus neklystamumo principu.
Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė minima daugumoje krikščioniškas šaknis turinčių Europos valstybių ir paprastai suvokiama kaip pagarbos krikščioniškam paveldui išraiška. Pagarba Marijai kur kas didesnė valstybėse, kur vyrauja katalikai ir ortodoksai, protestantiškos bažnyčios baiminasi, kad itin didelė pagarba Marijai gali klaidingai sumenkinti Jėzaus vaidmenį. Lietuva tikrai ne vienintelė pasaulio valstybė, kartais pavadinama „Marijos žeme“. Taip pat nesame vieninteliai, kur krikščionybės kritikams toks įvardijimas kelia pasaulėžiūrinės alergijos priepuolį.
Paradoksalu, jog Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios kritikuojamos tiek už per esą išpūstą pagarbą mergelei Marijai, tiek už esą moters vaidmens sumenkinimą. Populiaru piktintis, kad katalikai ir ortodoksai nepripažįsta moters kunigystės ir kartu tyčiotis iš tos pabrėžtinos pagarbos, su kuria kalbama apie didžiulį Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Kantrus įsiklausymas į Dievo valią, ištikimybė iki galo, pasiaukojimas – visos šios savybės, kurios buvo būdingos Marijai, nėra populiarios šiandien. Viešojoje erdvėje vyrauja visai kitokios herojės, kurios rungiasi ekscentriškumu, plastinių operacijų skaičiumi ar apdarų kaina. Žodžiai „Marijos žemė“ kažkodėl gausiems kritikams skamba kaip primityvizmo, tamsuoliškumo ir nepakantos kitiems simbolis. Tačiau įdėmiai pažvelkime į Jėzaus motinos gyvenimą ir tikrai neatrasime jokios neapykantos, nepakantumo ar buko prisirišimo prie įprastų socialinių bei kultūrinių klišių. Priešingai, jai teko sudėtingas išbandymas plaukti prieš stereotipų ir socialinių konvencijų srovę.
Galima žavėtis ar kritikuoti Mariją, tačiau vadinti jos gyvenimą banaliu – nesusipratimas. Daugybę kartų banalesnis yra šiuolaikinių ekstravagantiškų kultūros industrijos „blizgučių“, kurios taip žavi daugumą paauglių merginų, gyvenimai. Marija mums primena, kad išorinis blizgesys tėra laiko vėjo blaškoma migla, o išlieka tai, kas kantriai statoma ant ištikimybės savo pašaukimui pamato.
Neatsitiktinai Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė turi taip pat ir Žolinės pavadinimą, per ją tradiciškai dėkojama už derlių, šventinami žolynai. Ištikimybė savo pašaukimui krikščionybėje suvokiama kaip vaisingiausia savęs realizacija. Mes labiausiai išskleidžiame, sunokiname unikalumą, kuriuo kiekvienas esame apdovanotas, ne tada, kai ekscentriškai bandome kopijuoti trumpalaikes madas ar įžymybes, tačiau kai liekame ištikimi tai vienatinei misijai, kuria kiekvienas esame apdovanotas. Krikščionys tiki, kad kiekvienas žmogus savitai atspindi Kūrėją ir turi tik jam skirtą šventėjimo kelią. Marijos didybė – drąsa tarti „taip“ tam, ką jai skyrė Viešpats, nepaisant to, kad nepalankios aplinkybės gundė žengti paprastesniu keliu.
Žolinės Mišių liturgijoje Marija vadinama „vilties žvaigžde“. Jos išaukštinimas kartu yra ir žmogaus išaukštinimas, viltis, kurios dalininkais esame kviečiami būti.
Kitaip, nei tvirtina kritikai, krikščionybė jokiu būdu nenuvertina žmogaus. Priešingai, pasak krikščionybės, Dievas tvirtai tiki žmogumi ir visada palieka jam galimybę įsitverti į Kūrėjo ranką. Tiesa, žmogui visada paliekama pasirinkimo laisvė. Pasak šventojo Augustino, žmogus yra vienintelė būtybė žemėje, kuri gali pakilti iki pat dangaus, bet taip pat nupulti žemiau nei bet kas kitas.
Sutinku, kad Žolinė yra savotiškas akibrokštas sekuliariam pasauliui, suprantu, jog neišvengiamai bus kritikų, tūžtančių dėl to, kad šiai iškilmei suteiktas valstybinės šventės statusas. Kita vertus, tai diena, kai esame raginami sustoti ir susimąstyti apie vertybes, kuriomis grindžiame savo gyvenimą. Priminimas, kad yra alternatyva šiuolaikinio pasaulio religija tampančiam vartotojiškumui. Priminimas, jog žmogaus orumas nepriklauso nuo moters ar vyro socialinio statuso ar politinės, ekonominės galios.
Tikrai norėčiau, kad Lietuvą kuo labiau persmelktų tos vertybės, kurios siejamos su Marija: atidumas stokojantiesiems ir vargstantiesiems, pagalba šalia esantiesiems, jautrumas įskaudintiesiems ir giedras pasitikėjimas, kad kiekviena diena yra nuostabus naujas pasaulis, kurio bendrakūrėjais esame raginami tapti.
Deja, kol kas vyrauja kiek kitokios nuostatos, tačiau ir Marija savoje visuomenėje toli gražu nepriklausė įtakingam elitui. Nepaisydama to, ji įrodė, kad net vienas žmogus gali radikaliai pakeisti istoriją.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Gražus straipsnis, gražios mintys, tik aš visada maniau, kad vilties Žvaigždė yra Jėzus Kristus, o ne Marija...pasirodo, pagal Andrių Navicką yra atvikrščiai :).
SVEIKA, JŪRŲ ŽVAIGŽDE, mūsų laimės laide! Motina Mergele, šviesk į dangų kelią. Apreiškimą gavus, sutikimą davus, grąžinai Tu Dievui nepaklusnią Ievą. Tu vartus atvėrei į Tėvynės gėrį; melsk šviesos, stiprybės keltis iš kaltybės! Motinišką širdį ... http://www.youtube.com/watch?v=o7dI01ZzS-I&feature=autofb
1)Marijos išaukštinime yra labai daug dogmatikos.Kaip jos meilė Kristui reiškėsi per darbus,praktiškai nieko nežinome,o meilė be gerų darbų-beveik niekas.Taigi belieka tik tikėjimas,kad taip yra ir daugiau nieko. 2)Kadangi nieko nežinome apie Marijos geruosius darbus,tai stengdamiesi tapti panašiais į Mariją,tų gerųjų darbų ir nedarome,taigi atitolstame nuo Kristaus ir krikščionybės pagrindų pagrindo-Evangelijos.Krikščionybė tampa beveik tik tam tikros rūšies kultūra-bažnytinė kultūra:dažnas mišių,pamokslų klausymas,giesmės ir labai daug daug daug kasdieninių poterių.Argi tokia yra Evangelijos esmė,argi toki buvo Kristaus pamokymai žmonėms?
Autorius, kaip tikras krikščionis žvelgia į ateitį, į tai, kas pažadėta. Tiksliai pastebi, kad MOTERŲ paskirtis esanti keisti pasaulį, nelaukiant, kol jį pakeis Dievas, PAČIOM JĮ KEISTI.
gražus straipsnis. pritariu autoriui. iš tiesų apie tuos "paradoksus" - per švelniai pasakyta. realybė kur kas dramatiškesnė. mūsų , Vakarų pasaulis jau darosi tarsi biblinis riaumojantis liūtas, kuris taikosi praryti viską kas susiję su religija ir šventumu.
SVEIKINU Bernardinų-lt katalikus su šia džiugia švente! Ji, kaip ir Velykos, vėl primena mums tikrą laisvę.
Valstybinė šventė, kurios beveik niekas nešvenčia ir apie kurios esmę žino tik 10% gyventiojų. Argi reikia didesnės banalybės? Net ir nuotrauka po straipsnio pavadinimu banalybė. Jei ne kičas. Man ji primena Brežnevą su krūva medalių, kurie netilpdavo ant žipono :)
Marijos zeme del to kad kaip toje giesmeje prasome: 'uzstok pries auksciausia ta zmogu menkiausia'. Cia gludi 'Marijos zemes' esme, norime buti apsaugoti nuo auksciausio, nes jo nesuprantame ir bijome.















Stebina kai kurių komentatorių visiškas bukumas ir nesiorientavimas elementariose gyvenimo realijose. Pvz., Adomas rašo: "Kaip reiškėsi jos meilė Kristui, mes nieko nežinome" ir t.t. Na, mielasis, gal tu visai nežinai, kas yra motinos meilė!? Gal tau reikia paaiškinti, kaip reiškiasi motinos meilė savo vaikui? Taigi, aiškinu: motiną vaiką nešioja 9 mėnesius savyje (o tai visai rimtas darbas), po to jį ilgai maitina, auklėja, ugdo, išleidžia į gyvenimą. Ar tai ne darbas!? Tai kas tada darbas? Ar darbas yra tik kažkokių religinių supratimų skatinamam nueiti pas ligonį ar kam kokią paslaugėlę atlikti ir užsiskaityti sau tai kaip didelį nuopelną? Kur čia galima įžvelgti dogmatiką? Ar išaugintį Sūnų, kuris pakeitė žmonijos istoriją - tai dogmatika? Tai yra gyenimas. Jeigu jau protestantai skelbiasi esą nereligingi, tai to nereligingumo ir gyvo tikėjimo galėtų pasimokyti iš Mergelės Marijos, nes ji ir tik ji turėjo visą didžiausią įmanomą gyvą tikėjimą, todėl ji visai pelnytai yra vadinama Bažnyčios Motina, o vadinasi ir mūsų visų Motina, nes ji tikrai to verta. Mes neverti, o ji yra verta.