Mergelės Marijos į dangų ėmimo slėpinio šventė, dar vadinama Žoline, yra paradoksaliausia valstybinė šventė Lietuvoje.

Krikščioniškas pasaulis ją pradėjo švęsti dar V amžiuje, kai Jeruzalėje buvo pašventinta Užmigimo bazilika, pastatyta simbolinio Marijos kapo vietoje, t. y. ten, kur, kaip tiki katalikai, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, Jėzaus motina buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į dangų. Beje, pastarasis faktas tikėjimo dogma paskelbtas tik 1950 metais popiežiaus Pijaus XII. Tai buvo vienas iš dviejų atvejų, kai buvo pasinaudota popiežiaus neklystamumo principu.

Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė minima daugumoje krikščioniškas šaknis turinčių Europos valstybių ir paprastai suvokiama kaip pagarbos krikščioniškam paveldui išraiška. Pagarba Marijai kur kas didesnė valstybėse, kur vyrauja katalikai ir ortodoksai, protestantiškos bažnyčios baiminasi, kad itin didelė pagarba Marijai gali klaidingai sumenkinti Jėzaus vaidmenį. Lietuva tikrai ne vienintelė pasaulio valstybė, kartais pavadinama „Marijos žeme“. Taip pat nesame vieninteliai, kur krikščionybės kritikams toks įvardijimas kelia pasaulėžiūrinės alergijos priepuolį.

Paradoksalu, jog Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčios kritikuojamos tiek už per esą išpūstą pagarbą mergelei Marijai, tiek už esą moters vaidmens sumenkinimą. Populiaru piktintis, kad katalikai ir ortodoksai nepripažįsta moters kunigystės ir kartu tyčiotis iš tos pabrėžtinos pagarbos, su kuria kalbama apie didžiulį Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Kantrus įsiklausymas į Dievo valią, ištikimybė iki galo, pasiaukojimas – visos šios savybės, kurios buvo būdingos Marijai, nėra populiarios šiandien. Viešojoje erdvėje vyrauja visai kitokios herojės, kurios rungiasi ekscentriškumu, plastinių operacijų skaičiumi ar apdarų kaina. Žodžiai „Marijos žemė“ kažkodėl gausiems kritikams skamba kaip primityvizmo, tamsuoliškumo ir nepakantos kitiems simbolis. Tačiau įdėmiai pažvelkime į Jėzaus motinos gyvenimą ir tikrai neatrasime jokios neapykantos, nepakantumo ar buko prisirišimo prie įprastų socialinių bei kultūrinių klišių. Priešingai, jai teko sudėtingas išbandymas plaukti prieš stereotipų ir socialinių konvencijų srovę. 

Galima žavėtis ar kritikuoti Mariją, tačiau vadinti jos gyvenimą banaliu – nesusipratimas. Daugybę kartų banalesnis yra šiuolaikinių ekstravagantiškų kultūros industrijos „blizgučių“, kurios taip žavi daugumą paauglių merginų, gyvenimai. Marija mums primena, kad išorinis blizgesys tėra laiko vėjo blaškoma migla, o išlieka tai, kas kantriai statoma ant ištikimybės savo pašaukimui pamato.

Neatsitiktinai  Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė turi taip pat ir Žolinės pavadinimą, per ją tradiciškai dėkojama už derlių, šventinami žolynai. Ištikimybė savo pašaukimui krikščionybėje suvokiama kaip vaisingiausia savęs realizacija. Mes labiausiai išskleidžiame, sunokiname unikalumą, kuriuo kiekvienas esame apdovanotas, ne tada, kai ekscentriškai bandome kopijuoti trumpalaikes madas ar įžymybes, tačiau kai liekame ištikimi tai vienatinei misijai, kuria kiekvienas esame apdovanotas. Krikščionys tiki, kad kiekvienas žmogus savitai atspindi Kūrėją ir turi tik jam skirtą šventėjimo kelią. Marijos didybė – drąsa tarti „taip“ tam, ką jai skyrė Viešpats, nepaisant to, kad nepalankios aplinkybės gundė žengti paprastesniu keliu.

Žolinės Mišių liturgijoje Marija vadinama „vilties žvaigžde“. Jos išaukštinimas kartu yra ir žmogaus išaukštinimas, viltis, kurios dalininkais esame kviečiami būti.

Kitaip, nei tvirtina kritikai, krikščionybė jokiu būdu nenuvertina žmogaus. Priešingai, pasak krikščionybės, Dievas tvirtai tiki žmogumi ir visada palieka jam galimybę įsitverti į Kūrėjo ranką. Tiesa, žmogui visada paliekama pasirinkimo laisvė. Pasak šventojo Augustino, žmogus yra vienintelė būtybė žemėje, kuri gali pakilti iki pat dangaus, bet taip pat nupulti žemiau nei bet kas kitas.

Sutinku, kad Žolinė yra savotiškas akibrokštas sekuliariam pasauliui, suprantu, jog neišvengiamai bus kritikų, tūžtančių dėl to, kad šiai iškilmei suteiktas valstybinės šventės statusas. Kita vertus, tai diena, kai esame raginami sustoti ir susimąstyti apie vertybes, kuriomis grindžiame savo gyvenimą. Priminimas, kad yra alternatyva šiuolaikinio pasaulio religija tampančiam vartotojiškumui. Priminimas, jog žmogaus orumas nepriklauso nuo moters ar vyro socialinio statuso ar politinės, ekonominės galios.

Tikrai norėčiau, kad Lietuvą kuo labiau persmelktų tos vertybės, kurios siejamos su Marija: atidumas stokojantiesiems ir vargstantiesiems, pagalba šalia esantiesiems, jautrumas įskaudintiesiems ir giedras pasitikėjimas, kad kiekviena diena yra nuostabus naujas pasaulis, kurio bendrakūrėjais esame raginami tapti.

Deja, kol kas vyrauja kiek kitokios nuostatos, tačiau ir Marija savoje visuomenėje toli gražu nepriklausė įtakingam elitui. Nepaisydama to, ji įrodė, kad net vienas žmogus gali radikaliai pakeisti istoriją.