Liudvikas Jakimavičius. Chamas
Kasdienėje kalboje ir šiaip nūdien tai be galo dažnai ištariamas žodis, kadangi chamiškumo mūsų gyvenamoje aplinkoje yra per akis. Chamas yra tapęs bendriniu epitetu, ir niekas nesuka sau galvos, ką žodis iš tikro reiškia. Neabejotinai šis negatyvia konotacija apgaubtas asmens nusakymas ar apibūdinimas ataidi iš Senojo Testamento Pradžios knygos, kur Chamas yra tikrinis personažas, Nojaus jauniausias sūnus, nors gali būti, kad ir vidurinysis, nes parašyta: „Nojaus sūnūs, išlipusieji iš laivo, buvo Semas, Chamas ir Lafetas“, o už kelių pastraipų rašoma, kad Chamas – jauniausias Nojaus sūnus.
Nesigilinsiu į niuansus, kurie gal turėtų būti įdomūs Biblijos aiškintojams, man šiuosyk kur kas smalsiau pasiaiškinti, kaip iš pirmo žvilgsnio niekuo dėtas personažas užsitarnavo tėvo prakeiksmą ir tokią prastą reputaciją Pasaulio mitologijoje. Neskaičiusiems Pradžios knygos pacituosiu, kas joje parašyta: „Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje. Chamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke. Tuomet Semas ir Lafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant pečių ir, eidami atbuli, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė. Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs, Nojus tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Jis bus žemiausias vergas savo broliams“. Rašto tyrinėtojai aiškina, kad storžievis sūnus pasišaipė iš tėvo, nors tekste, kaip jis parašytas, to nematome. Chamas tik papasakojo broliams, ką matęs ir nieko ko nors įžūlaus tarytum ir nepadarė, kas užtrauktų tėvo prakeiksmą palikuonims. Iš kur tad kyla prakeiksmo motyvas? Greičiausiai iš elementaraus Chamo nenuovokumo. Užuot ėjęs į laukus ir pasakojęs broliams apie girto tėvo nuogybę, jis pats privalėjo paimti drabužį ir tėvo nuogybę pridengti. Biblijoje nutylėtas ir ne mažiau gėdingas epizodas, kaip broliai Chamą tėvui išdavė, nes iš kur jis galėjo sužinoti, kas dėjosi, kol jis, prisigėręs vyno, miegojo. Bet ne tai svarbu. Epizodas iškalbingas savo metaforiška semantika, kuri apima kur kas platesnį prasmių lauką už Dievo įsakymą gerbti tėvą ir motiną. Paraidžiui jo laikantis, atrodytų, kad visiško našlaičio, neturinčio nei tėvo, nei motinos, šis įsakymas neturėtų saistyti. Nereikia didelio įžvalgumo, kad pastebėtume tiesioginį prasminį ryšį tarp žodžių ir sąvokų „tėvas – tėvynė“, „patria – patriotizmas“, „mother – motherland“, ryšį, kuris jaukų šeimynykščių ratą praplečia iki tėvynės paradigmos.
Turint tai galvoje, visai kitu žvilgsniu galėtume pažvelgti ir į Chamo epizodą. Chamas eina į kitą izotopiją – į laukus, kur, matyt, dirba jo broliai, ir kalba jiems apie savo tėvo nuogybę. Analogija būtų labai paprasta – lietuvis, išvažiavęs į Pasaulį, ant kiekvieno kampo dažnai pasakoja apie tai, kaip jis savo tėvynėje dūsta, nors puikiai supranta, kad nuo jo pasakojimų deguonies ir gryno oro tėvynėje nė kiek nepadaugės.
Pastaruoju metu internetinėje erdvėje po Tomo Venclovos straipsnio „Aš dūstu“ įsiplieskė kibirkščiuojanti diskusija apie lietuvio mentalitetą. Koks jis iš tikrųjų yra, koks turėtų būti – kosmopolitinis ar parapinis, ir kas yra tikrieji intelektualai, o kas tik - pseudo. Priimtinausias man pasirodė Donato Petrošiaus tonas, kuriame jis kategoriškąjį „arba – arba“ siūlo perkeisti ramiu ir nekonfliktišku „ir – ir“, taip išvengiant iš piršto laužtos kolizijos. Romas Gudaitis ir Aloyzas Sakalas lyg ir pasijuto įžeisti, kad Tomas Venclova nepasivargino įrašyti jų pavardžių į intelektualų sąrašus. Smulkmena, nors ir skaudi. Kur kas skaudesnis ir iškalbingesnis dalykas, kurį apnuogino ši diskusija, man regis, yra ne intelekto ir erudicijos, o kultūros ir inteligentiškumo klausimas.
Intelektualo sąvoka dažnai nesutampa su inteligento. Intelektualas savo teiginius ir elgsenas grindžia žiniomis bei protu, o inteligentas dažniausiai etine ir etnine tradicija ir žmoniškąja nuojauta, kaip dera, o kaip nedera elgtis. Kai visi dėmenys sueina į vieną, turime tiesiog idealią asmenybę, tačiau tokie stebuklai gamtoje labiau išimtis nei taisyklė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pacituosiu vieną pastraipą, dėl kurios, mano manymu, ir įsitraukė į niekur nevedančią diskusiją su Tomu Venclova Aloyzas Sakalas. Jis, tarytum polemizuodamas su poetu, rašo: „... reikia pastebėti, kad J. Ambrazevičiaus vyriausybės pozicija žydų klausimu buvo dviprasmiška, nors ji ir neturėjo jokios įtakos vokiečių vykdomam žydų genocidui, bet ji neatsiribojo nuo genocido vykdytojų, o jos komunalinio ūkio ministras net suprojektavo žydų getą, į kurį buvo suvaryti ir po to sunaikinti žydai. Taigi jeigu ir ne visa vyriausybė tai bent vienas jos ministras dalyvavo žydų genocide ir jos veiklą reikėtų nagrinėti iš dalyvavimo genocide pozicijų, o ne dėl kolaboravimo su vokiečiais, kurio praktiškai nebuvo. Artėjant tarybinei armijai šios vyriausybės nariai išsislapstė Vakaruose. Ten J.Ambrazevičiui buvo iškelti kaltinimai dėl genocido, bet vėliau jų atsisakyta. Negirdėjau, kad Vakaruose būtų kaltinami genocidu ir kiti Laikinosios vyriausybės nariai. Bet nuostabą sukelia tai, kad Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras buvo tarybinės valdžios pamalonintas, leidžiant jam grįžti iš Australijos į Lietuvą ir grąžinant jo turėtą turtą. Neaišku, ar tai buvo padaryta dėl šio žmogaus neeilinių gabumų ar dėl jo kokių nors nuopelnų Tarybų Sąjungai. Po 1991 m. jis tapo ir Lietuvos patriarchu. Todėl laikyčiau, kad T. Venclovos priekaištas, kad buvo padaryta klaida nenuteisus J. Ambrazevičiaus vyriausybės in corpore dėl vieno iš jos ministrų asmeninio indėlio į genocidą, vargu ar pagrįstas.“
Puikiai suprantame, apie ką „intelektualas“ A. Sakalas šneka, tik ne visiškai aišku, kam jam prireikė tokio nelogiško pasažo. Neaišku, kur ginčo akmuo ir ką jis šia pastraipa norėjo pasakyti , ar tai, kad reikėjo nuteisti visą J. Ambrazevičiaus vyriausybę, ar tik vieną jos ministrą? Būtent dėl šio a.a. ministro apšmeižimo Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ dar nėra pasibaigęs teisminis procesas, siekiant chamizmą įvardinti jam priderančiu žodžiu – chamizmu.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Baikit juokus su tais „patriarchais“... Lietuvių Tautos patriarchas buvo vienintelis - Jonas Basanavičius. Visi kiti - tik garbėtroškų sūnelių noras savo tėtušius išgarbinti... Jei ką Sąjūdžio laikais ir buvo galima mėginti svarstyti dėl patriarcho vardo, tai buvęs uužsienio reikalų ministras Juozas Urbšys - sovietų laužytas, net nepalaužtas inteligentas ir diplomatas. Landsbergių giminė vien dėl kolaboravimo su naciais ir sovietais negali net pretenduoti į šį vardą... O kolaboravimo (nusikalstamas tas kolaboravimas ar ne - ne mums ir ne čia spręsti...) paneigti ĘLandsbergiai nepajėgūs: Landsbergis-Žemkalnis, būdamas ministru, kaip matyti iš to meto Vyriausybės, kolaboravo su naciais... (kolektyvinis kolaboravimas - kiekvienas vyriausybės narys atskirai nedaug ką nuveikė, o kolektyviniai spendimai akivaizdūs). Kolaboravimas su sovietais - vėlgi akivaizdus... Kai visi lietuviai po sibirus savo kaulelius rankioja, Landsbergių „patriarchas“ grįžta iš emigracijos 1959 (!!!) metais, jam grąžinamas visas nekilnojamas turtas (!), suteikiamos vyriausiojo miesto architekto pareigos (!). Na neteko girdėti dar bent vieno reemigranto, kurį taip dosniai būtų apdovanojusi sovietų valdžia... Matyt nuopelnų ne Lietuvoje reikia ieškoti... Archyvai Maskvoje... ir dar ilgai nebus prieinami...
Sakalo nei inteligentu, nei intelektualu ir aš nepavadinčiau. paprasčiausia degantis neapykanta pranašesniam ir kiekviena proga kandantis, taigi greičiau- chamas. O dar ir šmeižia patriarchą. teismas tai patvirtino. Negražu pone Sakale kelti save niekinant kitus.
Tarstelėsiu žodelį ir aš. Miela, kad Autorius įniko į Biblijos Senąjį Testamentą. Liūdna, kad vis dar neatsakingai pateikia tai, kas Autoriui suteikia progą remtis nesamu, bet savo prigalvotu „įrodymu“. Šioje vietoje dera priminti panašią sovietmečio ydą, kurpiant kaltę nekaltam, arba šiandieninių politikų ydą, per Kedvenckų bylą/žudikę keičiant „netinkamus“ kadrus „tinkamais“. _¶_Nežinau, kokią Autorius turi „Pradžios knygą“, tačiau Nojaus sūnų vardai yra KITOKIE: Šemas, Hamas ir Jafetas, o ne Semas, Chamas ir Lafetas. Chamo nėra. Bet Autoriui ...prireikė! Negerai. _¶_Toliau. Taip, Hamas buvo jauniausias Nojaus sūnus. Tačiau Nojus pasmerkė ne savo sūnų Hamas, o anūką, t.y. Hamas sūnų Kanaaną, kuris „bus žemiausias vergas SAVO broliams“. Šios vietos Autorius nepagavo ir toliau vysto mintis sumanyta kryptimi. _¶_Nesigilindamas į Autoriaus gilesnes įžvalgas, Autorių supeiksiu už jam įprastą VIENAŠALIŠKUMĄ, tai yra už palankumą vienai iš valdžioje esančių partijų. Taip irgi negerai, nors Autoriui akivaizdžiai reikia, kad būtų gerai jo asmeniniam labui. Toks gyvenimas — visi visais laikais ir net šiandien stengiasi PRISITAIKYTI, kad būtų gerai. Gerai sau, bet ne Tiesai, kurią kai kam skaudžiai, bet TEISINGAI grybštelėjo nepalyginamai kuklesnis ir žmoniškesnis už bendraamžį Vytautą Landsbergį signataras gerbiamas Aloyzas Sakalas.
Alberto klausimas apie simetriją yra teisingas. Venclovos tėvas ne gal būt, o tikrai kolaboravo su okupacine bolševikų valdžia. Ar dėl to jis raunasi plaukus? Ne, savo tėvą jis laiko pakankamai garbingu žmogum. Nors iš tikro yra iš pažiūros nedidelis, o iš tikro esminis skirtumas tarp kolaborantų - vieni tai darė iš bėdos, tikėdamiesi padėti tautai, nors ir statydami į pavojų save, o kiti su džiaugsmu padėjo budeliui mėsinėti tautą.
Per daug nukrypo autorius į „chamo“ aiškinimus, kad net nebeliko aišku, ką norėjo pasakyti... Bet gal toks ir siekis - neparodyti aiškiai... O Sakalas šiek tiek perlenkė lazdą ir patirštino spalvas (sena šių politikierių tarpusavio nemeilė daro savo)... Komunalinio ūkio ministras vienas vargu ar atsakingas... Bet tai, kad ši vyriausybė atvirai palaikė žydų naikinimą
„Birželio 27 d. įvykusiame laikinosios Lietuvos vyriausybės posėdyje ministras Landsbergis-Žemkalnis informavo apie „nepaprastai žiaurius“ išpuolius prieš žydus prie „Lietūkio“ garažo, o ministrai paprašė įrašyti į protokolą, kad lietuviai partizanai ir pavieniai civiliai asmenys turėtų vengti „viešų žydų egzekucijų“. Šiuos nusikaltimus, esą, įvykdę tie žmonės, kurie „neturi nieko bendra nei su [LAF] aktyvistų štabu, nei su partizanų štabu ar laikinąja vyriausybe.“Tačiau čia neturimos galvoje „visos tos priemonės, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir Vokietijos vermachtui daromos žalos“
Na negalima nevertinti tokį nutarimą priėmusios vyriausybės labai teigiamai... Ar nesieti jos su kolaboravimus su naciais... O „žydų klausimą“ tame posėdyje pristatinėjo Žemkalnis... Ir kito posėdžio protokolai rodo, kas Vyriausybės buvo įgalioti vykdyti tuos nutarimus... Taigi tiesioginiai vykdytojai - V. Landsbergio nurodyti, bet kas tiems vykdytojams vadovavo europarlamentaras labai subtiliai nutyli... Pagal jį kalti turi būti iešmininkai, o ne vadovai... O „paradui“ vadovavo Komunalinio ūkio ministerija... Tad ar tos ministerijos vadovas - ministras nelaikytinas vyriausiuoju priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir Vokietijos vermachtui daromos žalos“ architektu?
si isibegejusi uzgauliojimu ceremonija tikrai uzdusins ne viena, ieskanti veiklios perspektyvos Lietuvai. Ambiciju karusele labai lengvai itraukia vis daugiau, net praskrendanciam pauksciui sunku susilaikyti nenumetus kakucio ant savo Tevynes, nekalbant jau apie kolegu galvas... Ar akmeniu atsakysime i sutersta skrybele?
Prasčioko klausimai apie asimetriją - gal ir ne visai į temą... Jei randame kokį šiaip jau gal ir teigiamą veikėją, kuris - dar tik įtariama - kada nors nusišypsojo naciui, kyla baisiaiusia analizių ir ginčų audra: blogas ar geras, gal iš viso jį reikėtų pasmerkti. Tuo tarpu žinome daugybę kolaboravusių su sovietine sistema veikėjų - kartais jie ir dabar vos ne viešai reiškiasi - ir nieko. Geriausiu atveju supratingai palinguojame, atseit, buvo tokie laikai. Kitas atvejis. Yra toks nacių skriaustos tautos skriaudikų gaudytojas. Tai va, jis apie lietuvius yra pašnekėjęs tokių dalykų, kad, jei mes apie jo ginamą tautą panašiai pašnekėtume, būtume sutrypti kaip pelės dramblių aptvare. Tarp kitko, tas gaudytojas irgi niekaip nesutinka lyginti nacius ir sovietus. Taigi,kas iš išmintingųjų komentatorių galėtų tai paaiškinti?
iš kokio tamsta gūdaus ir žiauriai korumpuoto azios kaimo kilęs, DG. Jei ne chamas esi, tai ko gero vergas.
Pagrindinė teisinės ir demokratinės visuomenės taisyklė - viešų ir asmeninių interesų atskyrimas. Net ir pats talentingiausias ir sąžiningiausias prokuroras ar policininkas yra nušalinamas nuo TEISINGUMO analizės ir vydymo, jei įtariamieji/nuskriaustieji yra artimieji.
Man didesnių "chamų-aziatų", nutolusių nuo elementariausių civiliiacijos normų yra Venclova (motina, kartoju motina, - žydė, o žmona ar tai lenkė ar rusė), vadinkim didesnio pasityčiojimo iš laisvos Vakarų civilizacijos pateikt negali niekas, nebent Donskis, kurio karjeros stilių galima surasti persų stilistikos dvaruose. Bet Donkis ir žydas yra, berods. Ar lenkas.
Taip pat liūdnai atrodo tipai, kurie bent truputi susiję su Laikinąja Vyriausybę, kai diskutuojam šiuo klausimu. Bet tai pakankamai mažai, palyginus su Venclovo "chamizmu".
Dėl laikinosios vyriausybės: Po V. Landsbergio atsaku A. Sakalui Bernardinai.lt išsivystė diskusija, kurioje pateikiamos ir nuorodos į Laikinosios vyriausybės protokolus, kuriose yra turbūt vieninteliai dokumentiniai duomenys apie „architekto“ dalyvavimą (ar nedalyvavimą) genocide. Iš tų dokumentų nematyti išskirtinio „architekto“ vaidmens (kas ne visai atitinka A. Sakalo teiginius), bet matyti, kad vargu ar Laikinoji vyriausybė in corpore iš flirtavimo su naciais balos išlipo sausa ir švari. Ir dar gerai, kad jos naciai nepripažino ir liepė išsiskirstyti, nes tas flirtavimas būtų pasibaigęs daug didesne gėda Lietuvai, jei būtų užsitęsęs (jei, pvz., naciai būtų įsijungę į šį flirtą ir pripažinę „nepriklausomos Lietuvos“ vyriausybę. Kam reikia tokios nepriklausomybės?).
Dėl „chamo“ Venclovos: labiau nusišnekėti nei šiame straipsnyje sunku... L. Jakimavičius lygina T. Venclovą su Chamu (iš konteksto išeitų, kad tuo pačiu būtų galima ir L. Donskį kaltinti), pasitelkdamas alegorinį sąsajos tarp tėvų ir tėvynės gerbimo tiltelį. Tik deja, ne herajiškų, o angliškų ir lietuviškų žodžių junginius panaudojo sąsajai įrodyti – kas hermeneutine prasme abejotina. Bet Biblijoje, Senajame Testamente nereikia ieškoti tokių tiltelių ir alegorijų, yra paprastų pavyzdžių. Ten gi pilna pranašų, kurie apie savo tėvynę kalbėjo labai blogai. Surašė tai į knygas, kurios po to po pasaulį išplito. Ar gražų Izraelį mums piešia Biblijos pranašų knygos?
Taigi, kuo skiriasi pranašas nuo chamo?
Nežinau, ką Venclova veikia užsienyje, bet „aš dūstu“ jis pasakė Lietuvoje, „Santaros–Šviesos“ renginyje... Aš norėčiau, kad Lietuva priimtų jo žodžius kaip senojo testamento pranašo...
"tikram litovcui"- nei Petkeviciaus ,nei Sakalo tiesos netiesios ir kvepia prastai , kaip ir Paksiaus teisingumas .