Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Žinoma, žinau žaidimus gryname ore. Kartą Paryžiuje žaidžiau domino vienos kavinės kieme,“ – ironizavo Oskaras Vaildas. Gryno oro tema šiandien galėtų daug plačiau pakalbėti gausus mūsų menininkų ratas. Bet tyli. Jei kalba – oficialiai ir neįtikinamai. Jei įdomiai – tada griežtai konfidencialiai. Todėl plenerai (savaitę ar dvi trunkantys renginiai gamtoje, kurių metu menininkai kuria aplinkos temomis) – nepažintas ir nuostabus pasaulis. Jo paviršiaus fragmentus – darbo rezultatus – pamatysime ataskaitinėse parodose rudenį. Tokios parodos pasižymi šiltais šurmuliuojančiais atidarymais ir ne pačiais geriausiais net ir gerų menininkų kūriniais.

Vasara – snaudžiančių galerijų ir plenerų vešėjimo metas. Gausoje galima gan aiškiai skirti tris plenerų rūšis.

„Privatūs plenerai“ – gan naujas, tačiau pakankamai populiarus reiškinys. Tai privačioje sodyboje, viešbutyje, dvare vykstančios menininkų stovyklėlės. Sistema paprasta: savaitę ar dvi sukviesti menininkai dirba (arba ilsisi), o išvykdami palieka šeimininkams 1–2 paveikslus. Šeimininkai laimingi sąlyginai nebrangiai (už maistą ir nakvynę) įsigiję daug paveikslų (apie kurių kokybę geriau negalvoti, nes kas gi atiduos pačius geriausius?), o menininkai džiaugiasi kontaktais, pažintimis ir kokybišku poilsiu „už paveikslą“. Įtakingesni meno mylėtojai informaciją apie savo rengiamus plenerus įgrūda net į „Žmonių“ žurnalą, kiti tenkinasi kuklesnėmis žiniasklaidos priemonėmis.

„Šeimyniniai plenerai“ – iš viešųjų rūšies. Organizatoriai kartu su gera dešimtimi menininkų kelioms savaitės keliasi į kokį kaimelį. Gyvenimo sąlygos čia būna ne pačios geriausios, tačiau daug gamtos ir erdvės. Vyksta abipusis atsargus „apsiuostymas“ su vietiniais gyventojais, kas galbūt naudinga tiek vieniems, tiek kitiems. Sklaida žiniasklaidoje gan kukli, kaip ir rudeniop įvykstančios parodos.

„Glamūriniai plenerai“ – aukštasis pilotažas, manau, įkvėpęs veiklai nuo verpsčių prie (dar pelningesnės) plytų temos perėjusį Tadą Gutauską. Pirma – randama tema, kurios akivaizdoje „ne vieta derėtis“. Tada galima pretenduoti į komfortiškesnes apylinkes, žymiai didesnę sklaidą žiniasklaidoje. Vienas pleneras „siekia atnaujinti iki 1945 m. Nidoje veikusios garsios Nidos menininkų kolonijos kūrybinę nuotaiką“, kitas – „atiduoda skolą“ Tėvui Stanislovui, trečias – puoselėja „Vilniaus ir pačios Lietuvos meninio patrauklumo įvaizdį.“ Kam? Ar kas prašė? Kokiu tikslu? Ar iš tiesų kūriniai atsako į iškeltus uždavinius ir kaip jie tai daro – tik pikti, pavydūs ir meno nesuprantantys žmonės gali kelti tokius klausimus!

Mano prastą nuostatą Kultūros ministerijos remiamų dešimčių plenerų atžvilgiu gan stipriai pakoregavo tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ veltinio simpoziumas. Jo rezultatai šiuo metu eksponuojami Alantos dvare. Pirma – akivaizdus įdirbis. Veltinio technika reikalauja ne tik žinių ar gabumų, bet ir daug laiko. Žvelgiant į darbų apimtis ir skaičių, akivaizdu, kad tikrai dirbta. Antra – konteksto išmanymas. Per pačius vasaros karščius kartu su dailėtyrininku V. Poškum aplėktos rajono apylinkės su piliakalniais, bažnyčiomis, griuvėsiais ir upeliais. Išstudijuotos senos dvaro fotografijos. Išnaršytas miestelio turgus. Žavu, kai plenero dalyviai pasakoja įvairias vietos apylinkių istorijas ir jų fragmentus įpina į čia sukurtus kūrinius. Užsiminus, kad gal panašių rezultatų galima būtų tikėtis ir iš tapybos plenerų, buvau nuraminta mistiška fraze: „su tapytojais taip nesigautų“.

Sutapimas, bet geriausia paroda šią savaitę Vilniaus galerijose vėl priklauso tekstilininkei.

Galerijoje „Artifex“ rodoma šiais metais VDA Tekstilės magistrantūros studijas baigusios Galinos Sviridovos paroda „Vienos močiutės istorija“. G. Sviridovos studijų teorinio darbo tema buvo „Slavų (lenkų, baltarusių, rusų) liaudies tekstilė rytų Lietuvoje XX a. (Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonai, Mostiškių, Bagdžiulių ir Bagdononių kaimai)“. Rodoma paroda – autorės kelionių po kaimelius, pokalbių su žmonėmis ir radinių fiksavimo rezultatas.

Paroda nedidelė, bet taikli. Jos formatas kiek neįprastas, tačiau bus įdomu ne tik siauram slaviška tradicija ar tekstile besidominčių žmonių ratui. Galerijoje „Artifex“ rodomi keli audiniai iš vienos močiutės namų. Ne tiek daug šiandien gyvų močiučių audžia – ši, iš Bagdononių kaimo (Trakų rajonas), buvo viena iš nedaugelio turėjusių gan didelę savo rankdarbių kolekciją. Eksponatus papildo filmuota medžiaga, kur G. Sviridova ir E. Bogdanienė kalbina jau aštuoniasdešimties sulaukusią audėją, o ši mielai pasakoja. Kaip niekas jos šeimoje neaudė, pati užsimanė ir pradėjo. Kaip audė. Kam. Kad audė iki šešiasdešimties, dabar jau seniai nebe. Ant priešingos sienos – didžiulė nuotrauka kurioje, pasak G. Sviridovos, visas močiutės gyvenimas: šeima (jos ir vyro nuotrauka), religija (šventas paveikslas) ir ji pati tarp savo pačios išaustų raštų.

Paroda „Vienos močiutės istorija“, ekspozicijos dalis

Pirmojoje galerijos salėje – lovos ir grindų užtiesalai, kurių nesupainiosi su lietuviškos močiutės rankdarbiais – spalvos sodrios ir ryškios, nors raštai ir visai panašūs.

Paroda „Vienos močiutės istorija“, ekspozicijos dalis

Šalia – rankšluostis, kurio raštai primintų tradicinius lietuviškus, tik pastarieji šonuose linkę smulkėti, tarsi išnykti, o slaviškasis variantas išlaiko vienodą rašto dydį ir intensyvumą.

Paroda „Vienos močiutės istorija“, ekspozicijos dalis

Kol vyks paroda, galerijoje bus ir pati G. Sviridova, tad turintiems klausimų ar komentarų neteks ilgai ieškoti adresato. Jei įdomu – greičiausiai jums parodys ir popierinį savo magistrantūros darbo variantą, kuriame surinkta 80 įvairių audinių ir siuvinių pavyzdžių bei iš kelionių parsivežtus, tik galerijoje neiškabintus audinius.

Paroda „Vienos močiutės istorija“, ekspozicijos dalis

G. Sviridova, „Vienos močiutės istorija“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1, iki rugpjūčio 28 dienos.