Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.

Kiti skaitiniai: Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 51

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytenis Vaškelis

Nors Kristaus mokiniai (turbūt tik kai kurie), būdami klaidingai įsitikinę, esą nėra čia ko gaišinti Mokytojo su tais vaikais, draudė atvestiems vaikeliams artintis prie Jėzaus, tačiau Jis jiems trumpai paaiškindamas - Dievo Karalystė priklauso mažutėliams, todėl jie turi pirmenybę ateiti pas Jį ir priimti dieviškuosius palaiminimus, – visam gyvenimui juos pamokė, kad nuo šiol visi Jo sekėjai, jei nesistengs panašėti į kūdikius, rizikuoja netekti Tėvo Karalystės.

Ar pastebime, kad vis labiau artėdami prie Kristaus ir kiekvienas savaip panašėdami į Jį, mes „suvaikėjame“? Kai, metams bėgant, nepaisant įvairiausių mūsų nuopuolių ir neištikimybių savo Viešpačiui, mes vis dėlto matome, jog mūsų vidinis gyvenimas nors po truputį, bet tikrai (tik dėl Dievo gailestingumo) auga ir plečiasi, todėl visai natūralu, kad tuomet ir mūsų pačių kasdieniuose poelgiuose išryškėja vis daugiau paprastumo, nuoširdumo, nuolankumo, spontaniško džiaugsmingumo, tikėjimo bei pasitikėjimo, klusnumo ir kitų asmenybę puošiančių savybių, kurių turi ne vien maži vaikai, bet ypač - Kristus. Teologai taikliai pastebi, kad Jėzus dėl to yra didesnis už visus, nes yra mažas ir tikrai priima savo, kaip Dievo Sūnaus, būklę.  

Tačiau čia yra ir skirtumas. Įvairaus spektro gerumo savybių mažutėliai gauna  iš prigimties, o tuo tarpu tikintieji tobulėja tik veikiami dieviškosios malonės ir dėka jų asmeninių pastangų nuolat taisytis. Uolieji krikščionys nesikuklina tapti tokiais Dievo vaikais, kurie nors nebemąsto ir nebesielgia vaikiškai, tai yra infantiliškai (plg. 1 Kor 13, 11), tačiau vis tiek stengiasi panašėti nekaltumu į Jėzaus nurodytą vaikelį, kadangi šios jų (vadinasi, mūsų) pastangos pagaliau neabejotinai bus apvainikuotos Dangaus Karalystės neblėstančiu laimėjimu (plg. Mt 18, 4).

Viešpatie Jėzau, uždėk savo rankas ant mūsų galvų, kaip kadaise jas dėjai ant atvestų vaikelių, idant mūsų mintys taptų skaidresnės bei tauresnės, o širdys – dar labiau erdvesnės!

Bernardinai.lt archyvas