Toliau publikuojame ištraukas iš visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukusios Brajeno Kolodiejčiuko MC knygos: „Motina Teresė. Ateik, būk, mano šviesa.Kalkutos šventosios asmeniniai raštai“. Joje pateikiami ligšiol niekur neskelbti asmeniniai palaimintosios laiškai, įvairūs tekstai bei dokumentai, atskleidžiantys nepaprastą Motinos Teresės dvasinę kelionę. Knygą lietuvių kalba parengė ir išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.

Po amžinųjų įžadų karšta Motinos Teresės meilė Jėzui ir toliau skatino ieškoti naujų ir slaptų būdų jai išreikšti. Pats ryškiausias būdas buvo išskirtinis asmeninis įžadas, duotas 1942 metų balandį: „Mirtinos nuodėmės sąskaita daviau Dievui įžadą padaryti viską, ko tik Jis paprašytų, ‘nieko Jam neatsakyti’.“ Dievas joje įžiebė galingą meilės jėgą, paskatinusią šiai didingai aukai. Tik vėliau ji paaiškino  šios aukos priežastį: „Norėjau padovanoti Dievui kažką labai gražaus“ ir „be jokių išlygų“. Šis įžadas, tikra kvailystė iš meilės, išreiškė Motinos Teresės troškimą „išgerti taurę iki pat dugno“, apsisprendus visais atvejais sakyti Dievui „Taip“.

Asmeninis įžadas buvo viena iš didžiausių Motinos Teresės paslapčių. Apie jį žinojo tik nuodėmklausys, kurio patarimo ir leidimo šiuo reikalu klausė. Gerai pažindamas jos dvasinio gyvenimo gelmę, jis nusprendė, kad drąsus prašymas tokiu būdu susaistyti save nebuvo pagrįstas tiesiog užgaida ir kad juo nebuvo siekiama kokio nors pavojingo ar neįmanomo idealo. Veikiau šis įžadas buvo pagrįstas išskirtine Motinos Teresės ištikimybe duotam žodžiui ir tvirtu įpročiu visada siekti daryti tai, kas labiausiai patinka Dievui. Tai, kad nuodėmklausys leido taip įsipareigoti, patvirtina jo pasitikėjimą žmogiška ir dvasine Motinos Teresės branda.

Po septyniolikos metų galiausiai užsimindama apie savo ypatingą įžadą, Motina Teresė atskleidė jo reikšmę: „Štai dėl ko viskas manyje yra paslėpta.“ Iš tiesų įžadas slėpė jos meilės Dievui gylį, meilės, kuri buvo visų jos veiksmų, o ypač besąlygiško klusnumo Jo valiai, įkvėpėja. Vėliau paaiškino, kad jos atsaką sukėlė susidūrimas su Dievo meilės didybe:

Kodėl turime visiškai save atiduoti Dievui? Todėl, kad Dievas atidavė save mums. Jeigu Dievas, kuris nieko neskolingas, yra pasirengęs dovanoti mums visą save, nejaugi mes atsakysime tik dalele savęs? Visiškai save atiduoti Dievui – tai būdas priimti Patį Dievą. Aš Dievui ir Dievas man. Gyvenu dėl Dievo ir atiduodu savąjį „aš“, šitaip paskatindama Dievą gyventi dėl manęs. Todėl norėdami turėti Dievą, turime leisti Jam turėti mūsų sielą.

Meilė už meilę

Prisiimdama šią naują pareigą, Motina Teresė siekė dar radikaliau atiduoti meilę už meilę. Vienas iš tikros meilės paradoksų yra tai, kad mylintysis laisva valia trokšta neatšaukiamai susaistyti save su mylimuoju. Kaip tik ši slėpininga meilės ypatybė paskatino Motiną Teresę įžadu užantspauduoti visišką pasiaukojimą ir taip išreikšti savo ilgesį iki galo susivienyti su Mylimuoju. Netoli pažengusiam meilės kelyje toks visiškas atsidavimas ir Dievo valios priėmimas gali pasirodyti kaip laisvės praradimas. Tačiau tas, kuris nuoširdžiai myli, siekia patenkinti mylimojo norus, iki mažiausios smulkmenos išpildyti jo lūkesčius. Motinai Teresei įžadas buvo būdas sustiprinti ryšį su Tuo, kurį mylėjo, ir per tai patirti tikrąją laisvę, kurią dovanoti geba tik meilė.

Apie asmeninių įžadų praktiką Motina Teresė veikiausiai perskaitė ano meto dvasinėje literatūroje. Tuo metu buvo platinamas šv. Teresės Lizjietės autobiografijos leidimas su popiežiaus Pijaus XI šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kanonizacijos bule, kurioje teigiama: „Šventosios Dvasios įkvėpta ji troško paties švenčiausio gyvenimo ir tvirtai pažadėjo neatsakyti Dievui nieko, ko Jis jos paprašytų. Tai apsisprendimas, kurio ji siekė iki pat mirties.“ Galbūt sužinojimas apie savo šventosios globėjos pažadą Motiną Teresę įkvėpė trokšti to paties.

Motinos Teresės įžadų sampratai ir jų davimo praktikai taip pat stipriai darė įtaką kultūrinė aplinka. Užaugusiai šeimoje su stipriomis albanų tradicijos šaknimis, jai buvo žinoma visų gerbiama ir branginama besa (taip vadinama jos gimtąja kalba) arba garbės žodžio laikymasis. Kadangi besa reikalavo absoliučios ištikimybės duotam žodžiui, jis buvo kone vienodai šventas kaip priesaika ar įžadas; jo nevalia sulaužyti net savo gyvybės kaina. Vėliau Motina Teresė paaiškins: „Jie [albanai] turi žodį, besa, kurio reikšmė tokia: jei tu nužudei mano tėvą ir esi ieškomas policijos, o aš daviau tau žodį, neišduosiu tavo vardo, net jei policija mane nužudytų.“ Šios tradicijos kontekste asmeninis Motinos Teresės įžadas tapo dar svaresnis – savo gyvybės kaina ji apsisprendė laikytis Dievui duoto žodžio.

„Nieko Jam neatsakyti“

Beveik vienuolika metų Motina Teresė ištikimai laikėsi klusnumo įžado. Kaip uoli Loreto sesuo, tikėjo, kad vienuolyno vyresniosios užėmė Kristaus vietą, todėl ji, patikėdama joms savo valią ir sprendimus bei paklusdama jų įsakymams, pakluso pačiam Kristui. Nors ir siekė tobulai vykdyti sunkų klusnumo įžadą, bet deginantis troškimas įrodyti savo meilę nebuvo patenkintas. Jai norėjosi duoti dar daugiau! Todėl ir susisaistė įžadu „dovanoti Dievui viską, ko Jis paprašytų – nieko Jam neatsakyti“, savo noru įsipareigodama „mirtinos nuodėmės sąskaita“.

Ji puikiai žinojo, kad, padarius mirtiną nuodėmę, sieloje nutrūksta Dievo gyvenimas, o galiausiai, jei siela neatgailauja, visai amžinybei praranda draugystę su Juo. Mintis apie akimirksnio atsiskyrimą nuo Jo, padarius mažiausią nusižengimą, buvo nepakeliama. Ką nors atsakyti Tam, kurį mylėjo, buvo tolygu amžino pasmerkimo skausmui, todėl ji nusprendė net mažiausią savavališką klaidą, menkiausią atsisakymą paklusti Jo valiai laikyti didžiausiu nusižengimu. „Prašykite Jėzų, kad neleistų man ko nors, kad ir mažiausio dalyko, Jam atsakyti“, – kiek vėliau rašė savo dvasios tėvui.

„Geriau numirti nei taip padaryti.“ Kiekvienas naujas žingsnis jos gyvenime taps nauja proga paliudyti savo ištikimybę šiam pažadui.

Savo įžadu Motina Teresė siekė tobulai atsiliepti į tai, kas labiausiai patinka Dievui, iki menkiausių smulkmenų. Vadinasi, įžadas reiškė pasiryžimą gyventi tyliai klausantis, atidžiai stebint mažiausią Dievo valios pasireiškimą žmonėse, įvykiuose ir daiktuose. Šis įprastas ir švelnus dėmesingumas dabarties akimirkai reikalavo vidinės tylos ir susitelkimo. „Širdies tyloje prabyla Dievas“, – dažnai sakydavo Motina Teresė iš įsitikinimo, kuris kilo iš pastovaus įsiklausymo į Jo balsą.

Palaimintas atsidavimas

Motina Teresė nebijojo ryžtis tokiam rimtam įsipareigojimui, nors jis ir reikalavo kiekvieną akimirką atsisakyti savo valios. Ji žinojo, kad Dievas myli ją, ir pasitikėjo, jog Jo valia jai visada bus šios nepaliaujamos meilės išraiška, kad ir kaip sunku ar netgi neįmanoma kartais suvokti Jo sumanymus. Todėl netgi, kai buvo metamas, rodės, jos galimybes pranokstantis iššūkis, ankstesnė patirtis, kad Dievas niekada nebuvo jai atsakęs, patikino ją vėl iš naujo rizikuoti. Tik tikrumas, kad yra besąlygiškai mylima, galėjo suteikti jai pasitikėjimo visiškai ir be jokių išlygų atsiduoti Dievui.

Dėl įsipareigojimo svarumo Motina Teresė nepasidarė paniurusi ar prislėgta. Priešingai, buvo „pilna šmaikštumo“ ir „gėrėjosi viskuo, kas vyko aplinkui“. Džiaugsmas kilo ne vien iš temperamento; veikiau tai buvo jos išgyvenamo „palaiminto atsidavimo“ vaisius. „Kai matau liūdinčią seserį“, – sakydavo ji, „visada pagalvoju, kad ji kažko nenori Jėzui atiduoti.“ Duoti Jėzui viską, ko tik Jis paprašytų, jai buvo didžiausio ir pastovaus džiaugsmo šaltinis; dovanodama džiaugsmą Jam, ji rasdavo savo džiaugsmą.

Linksmumas – tai ženklas dosnaus ir apsimarinusio asmens, kuris visa pamiršdamas, netgi save, ką bedarydamas dėl sielų, stengiasi patikti Dievui. Linksmumas yra apsiaustas, slepiantis pasiaukojantį gyvenimą, nuolatinę vienybę su Dievu, užsidegimą ir dosnumą. Šią linksmumo dovaną turintis asmuo neretai pasiekia didžiulę tobulumo aukštumą, nes Dievas myli linksmą davėją ir arti savo širdies laiko vienuolę, kurią myli.

Įžadas kasdieniame gyvenime

Slaptas Motinos Teresės įžadas darė įtaką visiems kasdienio gyvenimo aspektams. Įprastos ir išskirtinės akimirkos tapo progomis priimti ir vykdyti Jo valią, darant „ką nors gražaus dėl Dievo“. Kaip jos globėja šv. Teresė Lizjietė, taip ir Motina Teresė siekė „pačius mažiausius dalykus daryti su meile“. Vėliau ji seserims paaiškino:

Gerajam Dievui nėra mažų dalykų, nes Jis toks didis, o mes tokie maži – štai kodėl Jis pasilenkia ir rūpinasi mažais dalykais dėl mūsų – tuo suteikdamas mums progą įrodyti savo meilę Jam. Kadangi Dievas daro mažus dalykus, jie tampa labai dideli. Jis negali daryti mažų dalykų; jie amžini. Taip, brangūs vaikeliai, būkite ištikimos mažuose meilės darbuose, mažose aukose – mažuose dvasiniuose apsimarinimuose – mažoje ištikimybėje Regulai, kuri sukurs jumyse šventumo gyvenimą – padarys panašias į Kristų.

Ji žūtbūt reikalavo: „Neieškokite didelių dalykų, bet su didele meile darykite mažus... Kuo mažesnis dalykas, tuo didesnė turi būti mūsų meilė.“ Ji vadovavosi šiuo principu kasdien visuose darbuose. Neskirstė jų į didelius ir mažus; viskas, ką darė, jai buvo proga mylėti.

Įžado paskatinta, Motina Teresė išsiugdė įprotį tučtuojau atsiliepti į dabarties akimirkos reikalavimus. Stiprus impulsas veikti neatidėliojant – įsitikinus, kad tai Dievo valia – buvo akivaizdus visų jos žygių bruožas. Kartais šis skubotumas buvo suprantamas klaidingai ir laikomas karštligiškumu bei protingumo stoka. Po daugelio metų mėgindama paaiškinti iškilusį nesusipratimą, arkivyskupui Perjė kalbėjo, kad slapta jos skubos priežastis buvo prieš daug metų duotas asmeninis įžadas.

Niekada Jūsų Šviesybei neatskleidžiau priežasties, kodėl noriu veikti neatidėliodama. 1942 m., gavusi nuodėmklausio leidimą, daviau Dievui įžadą, mirtinos nuodėmės sąskaita, padaryti viską, ko tik Jis paprašytų, „nieko Jam neatsakyti“. Visus septyniolika metų stengiausi [ištikimai laikytis šio įžado], todėl ir noriu veikti neatidėliodama. Jūsų Šviesybės valioje sulaikyti mane ir, jei sakote „Ne“, esu tikra, kad mano įžadas lieka nesulaužytas, nes tuomet aš neatsisakau paklusti Dievui. Dėl to mano sieloje niekada nekilo abejonių, nes jas visada išsakau Jums ir Tėvui C. van Eksemui, ir Jūsų pasakytą „Taip“ arba „Ne“ kaskart priimu kaip Dievo valią.

„Ypatingas Motinos Teresės pasiaukojimas“

Tuo metu, kai 1942 m. balandį Motina Teresė davė savo ypatingąjį įžadą, Indija įsijungė į Antrąjį pasaulinį karą, dėl kurio sužlugo Motinos Teresės bendruomenės bei mokyklos gyvenimas, o apsisprendimas nieko neatsakyti Dievui iškėlė naują išbandymą. Šv. Marijos mokyklą britų kariuomenė pavertė karo ligonine, todėl vienuolės ir mokinės buvo priverstos pasitraukti iš Kalkutos. Angliškoji mokyklos dalis persikėlė į Simlą, bengališkoji su maždaug šimtu mergaičių buvo evakuota į Morapajų. Po kelių mėnesių bengališkoji mokyklos dalis sugrįžo į Kalkutą ir iki 1946 m. atnaujino veiklą nuomojamose kareivinėse. Viena iš besimokančių mergaičių prisiminė, kokį lemiamą vaidmenį tais sunkiais metais suvaidino Motina Teresė:

Tuo metu mūsų finansinė padėtis buvo labai apgailėtina. Mus prižiūrėdavo Loreto seserys. Priklausėme nuo jų. Motina padėdavo mums mokytis. Dėl mergaičių ji padarydavo daug dalykų. Kai Convent Road 15 name nebeliko vietos nei miegoti, nei mokytis, ji leidosi ieškoti naujos vietos. Ir surado Canal Street 14 namą. Pastate buvo keturi kambariai ir holas. Ji išnuomojo kambarius. Kasryt eidavo ten su mergaitėmis, kurios ten prabūdavo visą dieną – prausdavosi, mokydavosi ir kitaip leisdavo laiką. Vakare, pasibaigus pamokoms, Motina parvesdavo mus atgal į Šv. Marijos [mokyklą, esančią Convent Road].

Kadangi mergaitėmis besirūpinančių vienuolių skaičius sumažėjo, dauguma praktinių namų ūkio darbų krito ant Motinos Teresės pečių, jau nekalbant apie atsakingas mokymo pareigas bei mergaičių priežiūrą. Po kelių mėnesių, vykdydama šias pareigas, ji sunkiai susirgo. 1942 m. rugsėjo mėnesį kroatų misionierius Bengalijoje pranešė: „Motina Teresė sunkiai susirgo, buvo maža vilčių, kad išgyvens; tačiau dabar ji vėl ant kojų ir dirba už dešimt.“ Viena mokinė šį pasakojimą papildė kai kuriomis detalėmis: „Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo kam mokyti nuo 4 iki 10 klasės. Visas klases perėmė Motina ir visaip mus užimdavo, kad pamirštume ir įveiktume baimę.“

Be šių sunkumų teko susidurti ir su 1942–1943 m. badu Bengalijoje, pasiglemžusiu mažiausiai du milijonus žmonių gyvybių. Kai seserims ir moksleivėms ėmė stigti maisto, Motina Teresė, davusi pažadą nieko neatsakyti Dievui, pasitikėjo, kad lygiai taip pat ir Dievas nieko neatsakys jai. Buvusi mokinė prisimena: „Vieną dieną pritrūkome maisto. Aštuntą ryto Motina [Teresė] mums pasakė: ‘Aš išeinu, vaikeliai, o jūs eikite į koplyčią ir melskitės.’ Prieš keturias popiet maisto sandėlis buvo pilnas įvairiausių daržovių. Negalėjome patikėti savo akimis.“

1944 m. Motina Teresė buvo paskirta Šv. Marijos mokyklos direktore bei de facto Šv. Onos dukterų (Loreto seserų kongregacija Bengalijoje) vyresniąja. Šias pareigas ji sutiko kaip ateinančias iš Dievo rankų. Kad ir kokia stropi ir reikli buvo, atlikdama pareigas, sau ji buvo griežtesnė nei kitoms. Savo pavyzdžiu ji įkvėpė aplinkinius. Viena iš seserų pastebėjo: „Ji visiškai pamiršta save. Jos pasiaukojimas ypatingas. Dėl Dievo meilės pasiryžusi padaryti viską, iškęsti bet kokį pažeminimą ar kančią.“

Bet kurią akimirką pasirengusi ištarti „Taip“ kiekvienam Dievo valios pasireiškimui, Motina Teresė kartais pakliūdavo į rizikingas situacijas. 1946 m. rugpjūtį Kalkutoje įsiliepsnojo konfliktas tarp hinduistų ir musulmonų, sukėlęs masines riaušes. „Didžiojo žudymo diena“ – taip vėliau jis buvo pavadintas – gatvėse paliko penkis tūkstančius numirėlių ir mažiausiai dešimt kartų daugiau sužeistųjų. Mieste sustojo bet kokia veikla, įskaitant ir maisto tiekimą. Rūpindamasi patenkinti savo mokinių poreikius, Motina Teresė nusprendė palikti saugias vienuolyno sienas ir eiti ieškoti maisto.

Išėjau iš Šv. Marijos mokyklos Entalyje. Pensionate gyveno trys šimtai mergaičių, ir mes nebeturėjome ko valgyti. Mums nebuvo leista išeiti, bet aš vis vien išėjau. Išėjusi gatvėse išvydau subadytus, sumuštus kūnus, keistomis pozomis gulinčius sudžiūvusiame kraujyje. Mes buvome už saugių sienų. Žinojome, kad vyksta riaušės. Per mūsų sieną peršoko žmonės – iš pradžių hinduistas, paskui musulmonas... Kiekvieną priėmėme ir padėjome saugiai pabėgti. Tik išėjusi į gatvę, pamačiau juos persekiojusią mirtį. Mane sustabdė sunkvežimis su kareiviais, paliepusiais nevaikščioti gatvėmis. Niekam nevalia išeiti, pasakė jie. Atsakiau jiems, kad privalėjau rizikuoti ir išeiti; mano globoje trys šimtai mokinių, stokojančių maisto. Kareiviai turėjo ryžių, parvežė mane atgal į mokyklą ir iškrovė maišus su ryžiais.

Statyti savo gyvybę į pavojų įsakė arba tikėjosi ne Motinos Teresės vyresnieji. Ir ne atsakomybė už jos globoje esančias mergaites įpareigojo ją drąsiai išeiti į krauju paplūdusias gatves. Veikiau tai buvo jos pačios sprendimas. Galbūt širdies gilumoje ji pajuto šaukimą To, kuriam pažadėjo atiduoti viską, ko tik Jis paprašytų. Ir ji nieko neatsakytų! Ji patikėjo save stebuklingam Dievo įsikišimui ir už šį pasitikėjimą jai buvo atlyginta. Galimas daiktas, buvo daugybė atvejų, kai buvo išbandyta jos ištikimybė asmeniniam įžadui, tačiau su kiekvienu naujai ištartu „Taip“ ji dar labiau susivienijo su Viešpačiu, kuriam buvo pasirengusi atiduoti „netgi savo gyvybę“.

Tik su Dievo malone

Motina Teresė niekada nepamiršo savo pačios silpnumo, ribotumo ir skurdo. Ištikima išlikti ji galėjo tik su Dievo pagalba, veikiant nepaliaujamai Jo malonei. Kaip vėliau aiškino, ji puikiai suvokė, kad „mes galime atsukti Kristui nugarą taip, kaip atsisakome padėti kitiems: neduosiu tau savo rankų – dirbti, akių – matyti, kojų – vaikščioti, proto – mokytis, širdies – mylėti. Tu belsies į duris, bet aš neatidarysiu. Neduosiu rakto į savo širdį.“ Dėl šios priežasties Motina Teresė visada prašė kitų pastiprinti ją malda.

Motinos Teresės įžadas buvo apvaizdos numatytas pasirengimas misijai, kuri laukė ateityje. Pažadas „nieko Jam neatsakyti“ išreiškė tvirtą apsisprendimą neriboti Dievo planų. Jėzus savo ruožtu sugavo ją jos pačios žodžiuose. Po ketverių metų Motina Teresė sulaukė iš Jėzaus naujo pašaukimo, kuris siejosi su jos duotu įžadu.

Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė – Brundzienė