Penktadalis visuomenės turi psichikos sutrikimų, kurie ateityje gali nulemti priklausomybės išsivystymą. Lietuva Europoje išsiskiria tuo, kad gydytis nuo priklausomybės kreipiamasi labai vėlai. Apie skirtingus pagalbos būdus priklausomiems nuo narkotikų žmonėms kalbamės su Audrone Astrauskiene, Narkotikų kontrolės departamento direktore; kunigu Kęstučiu Dvarecku, Bernardinų Socialinių paslaugų centro Priklausomų asmenų dienos centro socialiniu darbuotoju ir psichologu Donatu Lučiūnu, Labdaros ir paramos fondo „Vilties švyturys” konsultantu.

 Audronė Astrauskienė, Narkotikų kontrolės departamento vadovė

 Kada skiriamas metadonas?

Metadonas – narkotinis vaistas, skiriamas tik gydytojo, įvertinusio asmens, vartojančio opiatus (heroiną, „širkę“), būklę. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra įteisinta daug narkotinių, psichotropinių medžiagų – vaistų, skirtų gydymo tikslams. Metadonas yra vienas iš jų. Farmakoterapinis gydymas taikant metadoną nėra skiriamas iš karto vos tik žmogus pareiškia, kad nori gydytis nuo priklausomybės. Šiuo metu Lietuvoje pakaitinis gydymas taikomas 500 žmonių. Gydymas metadonu taikomas visoje Europoje, JAV ir kitose šalyse. Metadonas veikia kitaip galvos smegenų receptorius nei heroinas, nesukelia euforijos, bet sumažina abstinencijos simptomus. Kadangi šis vaistas geriamas, tai sumažina riziką užsikrėsti ŽIV infekcija.

Gydymas be vaistų, reabilitacija – puikūs metodai, tačiau ne visi priklausomi asmenys išlaiko dvylikos mėnesių blaivaus gyvenimo testą. Atkryčiai priklausomybės ligose siekia 60 proc. Akivaizdu, kad yra žmonių, kuriems reikalingas gydymas metadonu.

Tai nėra panacėja, kuri iš karto pagydys nuo priklausomybės. Ir pats metadonas sukelia priklausomybę, kaip ir kiti narkotiniai vaistai. Tačiau šis gydymo metodas padeda iš dalies atstatyti pokyčius, kuriuos sukėlė opiatų vartojimas. Vienam gali užtekti kelių mėnesių metadono vartojimo, kitam teks jį gerti visą gyvenimą. Jei bus sukurtas ir įteisintas veiksmingesnis gydymo vaistas, esu įsitikinusi, visas pasaulis pamirš metadoną.

Kai kurios ES šalys šalia metadono įteisino heroino vartojimą. Motyvuodamos tuo, kad jis padeda tiems, kuriems nepadeda metadonas. Tačiau tos šalys vis dėlto neatsisakė gydymo metadonu ir buprenorfinu. Rusijoje vienintelėje šalyje nėra įteisintas metadonas, todėl ten šiuo metu didelis ŽIV protrūkis (peraugo pusę milijono). Rusija jau svarsto galimybę įsivesti metadoną.   

Besigydantis nuo priklausomybės žmogus valstybei atsieina per metus 4 800 litų. Kalėjime sėdinčio žmogaus išlaikymas valstybei kainuoja pusantro tūkstančio litų per mėnesį mažiausiai. Vagiantis narkomanas padaro neįsivaizduojamų nuostolių, nes jam kasdien reikia narkotikų už 60–100 litų. Pavogtus daiktus jis parduoda labai pigiai. Jį pagavus, valstybės lėšos tirpsta, nes dirba policija, tardytojai, ikiteisminio sulaikymo įstaigų darbuotojai. Jis nedirba, todėl nemoka mokesčių. Jeigu jis užsikrečia ŽIV, jo gydymas per metus kainuoja 20 000 litų. Toks žmogus tampa juodosios rinkos dalyviu, vadinasi, vagystės, nusikaltimai, prostitucija, kontrabanda ir t. t.

Jeigu toks žmogus dalyvauja metadono programoje, jis nevagia, neturi reikalų su policija, dirba, vadinasi, kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, nekelia grėsmės visuomenei, neplatina ligų.

Jeigu toks žmogus dalyvauja metadono programoje, jis nevagia, neturi reikalų su policija, dirba, vadinasi, kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, nekelia grėsmės visuomenei, neplatina ligų.

Metadono programoje dalyvaujantis žmogus turi turėti registraciją, užsiregistruoti darbo biržoje, jam sutvarkomi asmens dokumentai, jis gauna sveikatos paslaugas. Dabar, policijos duomenimis ir mūsų skaičiavimais, opiatų vartojimas stabilizavosi.

Žemo slenksčio kabinetai

Apskaičiuota, kad Lietuvoje yra 5 000–6 000 narkotikų vartotojų, kurie nedalyvauja jokiose gydymo programose. Jie vadinami probleminiais, nes švirkščiasi narkotines medžiagas, jie dažni taboro lankytojai, nesigydo, daug iš jų yra teisti, 80 proc. infekuoti hepatitu, apie 10 proc. infekuoti ŽIV. Tai jauni žmonės, daugiausia bedarbiai. Kai kurie yra išbandę įvairius gydymosi būdus. Norint, kad toks žmogus pradėtų gydymą, reikia ieškoti kontakto su juo, įtikinti jį gydytis. 

Žemo slenksčio kabinetai, pagal europinius apibrėžimus – tai yra švirkštų ir adatų keitimas, pakaitinis gydymas, testavimas dėl ligų, skiepijimas nuo hepatito, tikrinimas dėl lytiškai plintančių ligų ir t. t. Žalos mažinimo kabinetuose negali būti teikiama viena paslauga, pavyzdžiui, švirkštų ir adatų dalinimas. Pagrindinis akcentas – motyvavimas gydytis. Tačiau reikia suvokti, kad jeigu nieko nepasiūlysi priklausomam žmogui, jo neprisikviesi. Duodant švirkštą galima išvengti naujo ŽIV atvejo – tai ŽIV prevencijos priemonė.

Žemo slenksčio kabinetų paslaugos buvo išplėtotos, kai tik buvo nustatyti pirmieji ŽIV atvejai tarp narkotikus vartojusių asmenų. Per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje tarp šios grupės asmenų pavyko sumažinti naujų ŽIV atvejų nuo 70 iki 50 proc. Tai rodo tokių paslaugų reikalingumą.

Kompleksinė pagalba

Visos paslaugos yra reikalingos ir turi būti finansuojamos. Turi vykti prevencinės programos mokyklose vaikams ir tėvams. Vaikų užimtumas – tai didelė investicija ir geriausia prevencija. Jos veiksmingumą sunku apskaičiuoti, tačiau teisingų įpročių, teisingo požiūrio į blaivias pramogas ugdymas yra geriausia narkomanijos prevencija.

Vaikai yra didžiausia rizikos grupė, tačiau dar prieš ketverius metus nebuvo specialių įstaigų vaikams, kurie vartoja psichoaktyvias medžiagas. Per ketverius metus Narkotikų kontrolės departamento iniciatyva buvo įsteigtos gydymo ir trumpalaikės slaugos įstaigos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio miestuose. Vaikai gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, ir jie tenai gali būti iki trijų mėnesių. Kaune įsteigėme ilgalaikę reabilitaciją, kur vaikas gali būti iki metų, kad nenutrūktų mokymosi procesas. Taip pat vaikų reabilitacija buvo įsteigta Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Ir Panevėžio moterų įkalinimo įstaigoje yra reabilitacija, nes ten yra nepilnamečių mergaičių.

Reabilitacijos finansuojamos gerai

Šiuo metu yra 16 reabilitacijų, jos pradėjo kurtis 2000 m. Iš pradžių jų veiklą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Valstybinės veikė tik dvi: prie buvusio AIDS centro (nuo praėjusių metų tapo viešąja įstaiga „Nugalėtojų akademija“) ir prie Priklausomybės ligų centro. Šiuo metu apie 90 proc. reabilitacinių paslaugų teikia viešosios įstaigos ir labdaros organizacijos.

Nuo 2005 m. juos finansuoti pradėjo ir Narkotikų kontrolės departamentas. Reabilitacijos bendruomenėms buvo skiriama iki milijono litų per metus. Iškėlėme jiems didelius reikalavimus, nes kai kurios bendruomenės priminė paprasčiausius nakvynės namus. Per tuos metus mums pavyko parengti tvarką, kokie specialistai turi dirbti, kad būtų užtikrintas besigydančių žmonių socialinis draudimas, jų sveikatos priežiūra, mityba, mokslo suteikimas. 

2007 m. Narkotikų kontrolės departamentas laimėjo keturių milijonų vertės europinį projektą. Ši suma buvo išdalinta reabilitacinėms bendruomenėms per dvejus su pusę metų. Apskaičiuota, kad reabilitacinėje bendruomenėje gyvenančio žmogaus išlaikymas per mėnesį kainuoja mažiausiai apie tūkstantį litų. Turi dirbti socialinis darbuotojas, psichologas, reikia maisto, susimokėti komunalinius mokesčius. Praėjusiais metais, kai mes nustojom finansuoti, reabilitacinės bendruomenės iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gavo 30 milijonų trejiems metams.

Kunigas Kęstutis Dvareckas, Bernardinų Socialinių paslaugų centro Priklausomų asmenų dienos centro socialinis darbuotojas

Metadonas – nėra panacėja

Pakaitinį gydymą metadonu vadinu darbu su pasekmėmis. Neseniai užvirė diskusijos, ar dalinti metadoną kalėjimuose. Ten iš viso neturėtų būti narkomanų, nes kaip tie narkotikai patenka į kalėjimą? Jeigu jiems duodame švirkštą, tai duokime ir narkotikų, tuomet vienu šūviu bus išspręstos kelios problemos: neplis ligos, nebus papirkinėjami pareigūnai, bus sugriauta visa mafijinė kalėjimo narkotikų sistema.

Metadonas yra saviapgaulė, kai vieną chemiją pakeičia kita. Tačiau pati liga niekur nedingsta. Žmogus negydomas, nors prisidengiama skambiu gydymo vardu. Pateisinamas metadono naudojimas detoksikacijos skyriuose šiuo atveju yra tikslas išvesti žmogų iš rimtos priklausomybės nuo opiatų. Jam duodamas metadonas ir po truputį jis mažinamas, taip išvedant žmogų į blaivų gyvenimą.

Blogiausia, kad Lietuvoje metadoną kai kurie asmenys vartoja kelis dešimtmečius, sugeba jį išsinešti neišgėrę, jau vyksta prekyba metadonu, kaip atskiru narkotiku. Suprantu, kad metadonas yra kaip jaukas žmogų prisišaukti, kad jis nedarytų kriminalinių nusikaltimų. Bet tada tuose kabinetuose turi dirbti specialistai, kurie turėtų motyvuoti žmogų sveikti. Man pačiam teko susitikti su keliais metadoną vartojančiais asmenimis ir man buvo liūdna, nes jie nieko nežinojo apie tai, kad yra kitokia pagalba, jie nieko nežinojo apie blaivius narkomanus. Jie susitaikė, kad reikės visą gyvenimą gerti tą metadoną.

Aš kartais jaučiu kaltę, kad mes ne gydome, nesprendžiame jo problemos, o tiesiog jį „nuskausminame”, kad jis nekeltų rūpesčių. Todėl esu metadono priešininkas.

Turiu draugą, kuris jau keleri metai vartoja metadoną. Jam sustoti vartoti ir jį motyvuoti jau labai sunku. Atsikratyti metadono priklausomybės yra sunkiau. Mačiau žmonių, kurie vartoja trylika metų metadoną. Žmogus niekur negali išvykti, jis priklausomas nuo jo gavimo. Dar jiems neretai išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Manau, kad tai nesąžininga to žmogaus atžvilgiu. Aš kartais jaučiu kaltę, kad mes ne gydome, nesprendžiame jo problemos, o tiesiog jį „nuskausminame”, kad jis nekeltų rūpesčių. Vartojantis žmogus yra problema visuomenei, tai duokim jam metadoną, kad jį „nuskausmintume”, tačiau jo nelieka kaip žmogaus, kaip asmenybės. Todėl esu metadono priešininkas.

Kodėl Olandija atsisakė metadono? Jie duoda heroino. O kas čia blogiau? Ta pati chemija. Tik su mažesnėmis fizinėmis pasekmėmis. Jeigu jūs paguldysite gydyti nuo opiotų priklausomą žmogų, tai jis nemiegos dvi savaites. Žmogus, priklausomas nuo metadono, nemiegos du mėnesius. Vartojant metadoną, fizinis lūžis įvyksta daug sunkiau.    

Tikrai ne viena šalis atsisako metadono, nes pradėjo jį anksčiau vartoti ir pamatė pasekmes. Lietuvoje gi atrodo, kad niekas nenori matyti priklausomo žmogaus kančios.

Dėl švirkštų – daugybė narkomanų slepiasi. Pradedantieji tikrai neateina švirkštų keistis. Sunku pamatuoti milžiniško kiekio švirkštų dalijimo reikalingumą.    

Manau, reikia žiūrėti iš esmės. Kokio tikslo mes siekiame? Jeigu norima žmogų tik pribaigti, kad nekeltų problemų, tada taip, metadonas puiku. Bet jeigu mes siekiame žmogui padėti, tuomet tos priemonės nėra pateisinamos.

Svarbu susiformuoti tikslą

Aišku, Žemo slenksčio kabinetai turi egzistuoti, tačiau jų veikla turėtų būti kitokia. Nežinau, kodėl, tačiau ten nevyksta prevencinis darbas. Sunku vartojančiuosius sudominti, tačiau jų net nepasiekia informacija apie blaiviai gyvenančius žmones. Niekas tuo neužsiima, tikriausiai, tai per daug ilgas procesas. Pasitenkinama tuo, kad surenkami panaudoti švirkštai ir pakeičiami naujais.

Kaip aš įsivaizduoju Žemo slenksčio kabinetų veiklą? Teko girdėti apie priklausomų žmonių dienos centrus. Jie ten gali ateiti išsiskalbti drabužius, pasigaminti valgyti, ten dirba daug specialistų, kurie bando jį motyvuoti keisti gyvenimo būdą. Šiuo atveju jis viliojamas ne metadonu, o elementariomis paslaugomis, kurių jam reikia.

Žemo slenksčio kabinetų idėja yra puiki, tačiau dabar reikia spręsti klausimą, kaip tam žmogui, kuris jau pas tave ateina, padėti. Kaip pamatyti žmogų, jo bėdą, motyvuoti ir jį nukreipti. Kol kas pasitenkinama tuo, kad jis ateina. Manau, kad ši paslauga prasta dėl lėšų stygiaus. Savanorystė Lietuvoje nėra labai populiari. Man teko matyti keletą labai pasišventusių žmonių, tačiau fiziškai jie negali užtikrinti visų žemo slenksčio kabineto lankytojų poreikių.

Narkomanija – tai vienos minties liga. Visas jų gyvenimas sukasi apie tai, kur gauti narkotikų. Ir klaidingai manoma, kad jie labiausiai bijo „lomkių”.

Narkomanija – tai vienos minties liga. Visas jų gyvenimas sukasi apie tai, kur gauti narkotikų. Ir klaidingai manoma, kad jie labiausiai bijo „lomkių”. Narkomanai nuo „lomkių“ nemiršta. Todėl galvoju, kad gal kartais geriau tegul jis truputį pasikankina, paieško būdų, kaip jaustis geriau. Jeigu jis nepatiria kančių, automatiškai labai greitai atkrenta.

Reabilitacijos programos kainuoja nemažai

Jau keleri metai Bernardinų socialinių paslaugų centre vyksta projektas priklausomiems asmenims „Aš ne vienas šitam kelyje“. Yra pastebėta, kad jiems sunku grįžti į visuomenę. Su projekto dalyviais dirba daug specialistų – psichologas, socialinis darbuotojas, čia vyksta daug įvairių užsiėmimų – keramikos, kompiuterinio raštingumo, karjeros planavimo, dailės ir vizualinių menų, darbo terapijos.

Veikia savipagalbos grupė, vyksta grupinė psichoterapija, baigus projektą, jo dalyviai gali atvykti individualioms konsultacijoms. Esame sukūrę kompleksinę pagalbos paslaugų teikimo priklausomiems nuo psichoaktyvių medžiagų asmenims metodiką. Tikslas, kad po pusmečio, praleisto čia, jie turėtų darbus.

Projekto dalyviai supažindinami ir vykdo „Dvylikos žingsnių“ programą, pagal kurią reikėtų gyventi visą likusį gyvenimą. Yra dvasinė programa, kuria siekiama išmokyti žmogų savistabos, skatinti jį kuo dažniau lankytis savipagalbos grupėse. Mylėti save, stebėti save, dvasiškai tobulėti, ieškoti santykio su Dievu, kaip jis jį supranta. Priklausomam žmogui negalima stovėti vietoje, reikia gyventi aktyvų dvasinį gyvenimą. Jeigu žmogus tai pamiršta ir jam vėl tampa svarbūs materialiniai dalykai, jis sako – „aš normalus, kaip visi“, pamiršta savo ligą ir nesilaiko tų nurodymų, tai nesveiksta. Pirmieji ženklai – pasikeitusios emocijos, ima grupių nelankyti ir jau išgirsti, kad pavartojo... Vadinamasis atkrytis visuomet prasideda truputį anksčiau.  

Pasveikti fiziškai nuo priklausomybės galima gana greitai, tačiau priklausomybė yra sunki psichologinė liga, kurią reikia ilgai gydyti.

Išgyti nuo fizinių priklausomybės pasekmių galima gana greitai, tačiau priklausomybė yra sunki psichologinė liga, kurią reikia ilgai gydyti. Reikia išmokti pakeisti reagavimo į stresą įgūdžius. Mes ilgai formuojamės tokie, kokie esame, kad taptume priklausomi, tad tenka išmokti naujai gyventi, reaguoti, įgyti naują požiūrį. Tam reikia laiko. Todėl idealiu atveju reabilitacija turi vykti bent keletą metų. 

Projektas „Aš ne vienas šitam kelyje“ finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per dvejus metus buvo dirbama su keturiasdešimčia žmonių. Grupės yra nedidelės, vienoje – dešimt žmonių. Dvejų metų projektui buvo skirta apie 800 000 Lt.

Psichologas Donatas Lučiūnas, Labdaros ir paramos fondo „Vilties švyturys” konsultantas

Žalos mažinimas – vienas iš etapų

Nereikėtų žalos mažinimo veiklos išskirti iš kitų. Kai valdžios vyrai ima politikuoti šiuo klausimu, visuomenei susidaro klaidinga nuomonė, kad priklausomybe sergančiam žmogui teikiamos tik kelios paslaugos. Švirkštų ir adatų keitimas – tai pradinis motyvavimo etapas. Pasiūlai jam švarų švirkštą ir pradedi kalbėti. Siekiama, kad jis ryžtųsi vykti detoksikacijai. Trečias darbo su priklausomu žmogumi etapas – gydymas priklausomybės ligų reabilitacijos centruose (Minesotos programa). O ketvirtas etapas jau būtų socialinė integracija, kai jam padedama susirasti darbą, išmokti naujų įgūdžių.

Mūsų fondo pagrindinė veikla buvo darbas reabilitacijos centre. Tačiau susidūrėme su problema, kaip žmogų motyvuoti, kad jis kreiptųsi į reabilitacijos centrą. Gavom finansavimą iš Jungtinių Tautų, nusipirkome autobusiuką. Mūsų tikslas buvo motyvuoti priklausomus žmones. Be to, pradėjome dalyti švirkštus ir kadangi buvo didelis poreikis – tvarsliavą.

Mūsų darbo vieta – Vilniaus čigonų taboras, vyko darbas ir su Visagino miesto priklausomais žmonėmis. Kadangi nebuvo nuoseklaus finansavimo, tai dirbant su pertraukomis, per ketverius metus mums pavyko tarpininkauti 80-čiai žmonių. O kiek tokių, kurie netiesiogiai, paskaitę lankstinukus, pasikalbėję, vėliau pasiskambina ir patys žingsnių imasi, tai tokių skaičių pateikti negalime. Visagine apie trisdešimt žmonių pavyko motyvuoti gydymuisi.

Visagine yra labai didelis procentas narkomanų, ten daug kitataučių, žemo išsilavinimo, didelis nedarbas, daugiau padaroma nusikaltimų. Darbas šiame mieste gerokai skyrėsi nuo sostinės, nes ten nėra vienos vietos, kur rastum susitelkusių priklausomų žmonių. Todėl mūsų specialistai, vadinamieji gatvės darbuotojai, eidavo per kiemus, jų ieškodami. Kartais būdavo paskelbiama, kad stovėsime tam tikroje miesto vietoje, tuomet sulaukdavome labai daug priklausomų žmonių artimųjų. Jie pateikdavo daug klausimų dėl gydymo, reabilitacijos. Per dieną ateidavo 20–30 artimųjų.

Jeigu kažkoks miestas paskelbia, kad pas juos gydymo centruose sumažėjo narkomanų, galima manyti, jog darbas su jais atliekamas prastai. Narkomanų nemažėja, ir džiaugtis nedideliais besikreipiančiųjų skaičiais nevertėtų. Tai saviapgaulė.      

Narkomanų nemažėja, ir džiaugtis nedideliais besikreipiančiųjų skaičiais nevertėtų. Tai saviapgaulė.    

Čigonų taboro klientai

Užsienyje dėl čigonų nėra tokių problemų, nes jie dažnai keliauja, vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Lietuvoje čigonai kaip ne čigonai, jie neišsikrausto. Vilniaus taborui maždaug penkiasdešimt metų. Maždaug dešimtadalis Vilniuje gyvenančių priklausomų žmonių lankosi tabore. Kad ir kaip vertintume, visi reiškiniai turi dvi puses. Taip pat ir taboras. Tai koncentruota vieta, kuri sutraukia daug narkotikų vartotojų, todėl jame patogu teikti jiems žalos mažinimo paslaugas, suvaldyti ligos protrūkius. Būtų galima taborą išnaikinti, tačiau priklausomų žmonių nesumažėtų, ir jie pasiskirstytų mieste. Tie vadinamieji taškai persikeltų į miestą, klausimas, ar tai būtų gerai visuomenei.

Šiuo metu sostinėje yra keli mobilieji autobusiukai. Vilniaus priklausomybės ligų centro mėlynasis autobusiukas daugiau dėmesio skiria žalos mažinimo paslaugoms – švirkštams, tvarsliavai, prezervatyvams.

Mūsų mobiliųjų (raudonas autobusiukas) paslaugų akcentas – motyvavimas. Kartais ateina agresyviai nusiteikusių žmonių, todėl mes dirbame grupėje, dažniausiai penki vyrai ir moteris, dalijanti tvarsliavą.

Mūsų komandos išskirtinumas – su mumis važiuoja buvę priklausomi asmenys. Jie patys buvo taboro klientais ir jiems daug lengviau užmegzti kontaktą su priklausomais žmonėmis. Daugelis pamatę pažįstamą veidą iš karto sustoja, kalbasi, nori sužinoti, kaip jis čia stovi toks tvarkingas ir blaivas. Priklausomi žmonės laiko atstumą, žmogus, kuris nebuvo priklausomas, jiems turi mažesnį autoritetą. „Ką tu man gali pasakyti, pats neperėjęs to kelio?”

Į taborą atvažiuoja asmenų jau turinčių vartojimo stažą. Kai dirbome Visagine, matėme, kad ten yra daugiau jaunesnio amžiaus priklausomų žmonių, po kurio laiko mažesniame mieste jiems tampa sunku gauti narkotikų. Pradžioje jie vagia iš namų, kai juos išvaro, ima plėšikauti parduotuvėse, tačiau po kurio laiko tampa lengvai atpažįstami ir greitai demaskuojami. Todėl jie priversti važiuoti į didesnį miestą, dažnas patraukia į sostinę. Atvykstantieji iš kitų miestų sudaro nemažą dalį taboro klientų.

Dalis taboro klientų yra tokie, kuriems jau sunku ką nors pavogti dėl sveikatos sutrikimų. Tuomet jie apsigyvena prie taboro, dirba čigonams arba dirba „nukreipinėtojais”. Atvykstantiems, kurie dar nesiorientuoja tabore, jie siūlo padėti nusipirkti narkotikų. Už tai gauna savo dozę. Dalis taboro klientų atiminėja narkotikus iš ten apsilankiusiųjų. Todėl į taborą neretai važiuojama apsiginklavus peiliais ar kitokiais savigynos įrankiais.

Priklausomo žmogaus pasaulis

Jei duodi priklausomam žmogui švirkštą, tikrai neprisidedi prie jo vartojimo. Jam ne problema įsigyti švirkštą. Gaus naują ar turės vieną visai grupei žmonių – jis vis tiek vartos. Pradedantieji dar slepia savo priklausomybę, todėl prie autobusiukų neina, jie eina į vaistinę, perka patys.

Lietuvoje yra didesnė problema priklausomybė nuo alkoholio, skaičiuojama, kad tokių žmonių yra apie 50 000. Tačiau priklausomybė nuo narkotikų turi didesnes socialines pasekmes.

Lietuvoje yra didesnė problema priklausomybė nuo alkoholio, skaičiuojama, kad tokių žmonių yra apie 50 000. Tačiau priklausomybė nuo narkotikų turi didesnes socialines pasekmes. Alkoholikui per dieną apkvaišti užtenka dešimties litų, o narkomanui reikia apie šimtą. Per mėnesį susidaro nemaža 3000–4000 litų suma. Uždirbti tiek pinigų retas kuris pajėgia, todėl dažnai nusprendžiama, kad „dirbti neapsimoka“.

Pavogę daiktą, jį parduoda labai pigiai, nes yra didelis noras vartoti, todėl dėl daikto kainos nesidera, kad tik kuo greičiau gautų pinigų. Žala visuomenei, padaroma priklausomo žmogaus, yra didelė. Yra apskaičiuota, kad netgi jei priklausomas žmogus būtų reabilitacijoje ir nesikeistų (nors patirtis rodo, jog jie neišvengiamai ima keistis), nauda valstybei būtų didelė, nes nebūtų tų vagysčių.

Neretai matome, kad motyvas grįžti į blaivų gyvenimą būna susijęs su išorinėmis aplinkybėmis – kažkas persekioja už skolas, pašlyja santykiai su tėvais, sušlubuoja sveikata. Artimiesiems patariame leisti priklausomam asmeniui patirti savo elgesio pasekmes, vaizdžiai sakant, pasiekti dugną. Neskubėti atiduoti už juos skolų ar išpirkinėti. Beviltiška situacija gali būti postūmiu liautis vartoti narkotikus.

Kiekvienas, pradėjęs vartoti narkotikus, tampa didelės mafijinės struktūros dalimi, ir mafijai nesinori prarasti nė vieno. Todėl daugybė žmonių stengsis, kad priklausomas žmogus liktų priklausomas. Neretai reabilitacijos darbuotojai lydi nusprendusį blaivintis nuo durų iki durų. Tačiau esu įsitikinęs, kad visos pastangos, kurios dedamos išgelbėti vieną žmogų, yra to vertos. Nes mes kalbam apie žmogų, asmenybę, kuri gali būti išgelbėta ir dar daug duoti visuomenei.