Jurga Juoda, Jurga Balta. Vilnius 37˚C. Vilnius: Baltos lankos + Pravda, 2010.

Autorių daugiau negu dvi: informacijos rinkėjos/pateikėjos bei dailininkė, dokumentuotus gatvių vaizdus perteikianti komiksais. Ne viską perskaitydavau ,,Pravdoje”, tačiau skyrelis darydavo malonų įspūdį (jei teisingai pamenu, piešinaičiai ten buvo spalvoti?). Nerimtoji Vilniaus enciklopedija, kuri praverstų kiekvienam iš provincijos atvažiavusiam studentui. Tikri vilniečiai teigia radę faktinių klaidų, bet gal leidinys tuo ir patrauklus – subjektyvumu. Netikslumai pateisinami: juk remiamasi buvo, kiek supratau, vietinių gyventojų pasakojimais, nepretenduojant į enciklopedinius duomenis. Kai kur šiek tiek erzina perdėm komjaunuoliška nuomonė tam tikrais ideologiniais klausimais, bet tai turbūt ir yra jaunos autorystės žavesys. Gražios fenomenologinės detalės, pvz.: „Pardavėja grąžą duoda paliesdama rankas“ (p. 132), kurių prirankiota sočiai. Išnaršyti miesto kampeliai, palėpės, užkaboriai; tokio pasakojimo dėka miesto portretas įgauna romantinę dimensiją (nors redkolektyvas galbūt labiau norėtų postmodernistinės). Išieškoti keistuoliai, paradoksalūs atsitiktinumai, retenybės ir puošmenos. Surinktas net graffiti folkloras. Kam važiuoti į Niujorką (ar kur kitur), jeigu turi jį savyje. Čia, beje, apie autores.

Sigitas Parulskis. Vėjas mano akys. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Atostogų romanas, kuris lyg ir tyčiojasi iš „žurnalinės” visuomenės dalies. Gal pasakojimo intonacijomis – protagonisto mizantropijoje esama kažin kas jakučiūniško. Iš anksto buvau nusiteikus, kad „Lietuvos rytas” daro autoriui blogą įtaką, bet paskui šiek tiek persigalvojau. Suprantama, jis rašo geriau už nihilistą T. A. Rudoką, kuris nei sintaksės tokios, nei humoro galimybės neturi (humoro iš S. Parulskio neatimtų net detektyvas). O vis dėlto pretenzija į populiarumą panaši – troškimas būti primygtinai nekorektišku (S. Parulskio veikėjo atveju – rasistiniu, antifeministiniu? Kažkodėl tai neerzina) taip pat. Tokia pozicija, kiek supratau iš radijo laidos „Literatūros akiračiai”, sąmoninga. Tik rodos, knygą gali skaityti ne visai ta auditorija, kuriai autorius tiki rašąs (apie tikėjimą vėlgi spėlioju iš tos pačios radijo laidos) – per daug kultūrinių užuominų, kurios atostogaujančiam naujajam lietuviui turėtų būti ne visai suprantamos. Nors pati kalba, pagardinta internetiniu folkloru, beveik apeliuoja į vidutinybės skonį (kurį išjuokia nebent laikraštinė autoironija – „padugnė turistas” (p. 162)). Kaip tik mitologinė dimensija ir gali išvaduoti vidutinybes nuo šios knygos skaitymo. Tačiau nuoseklesniam Parulskio skaitytojui toji mitologija lyg tyčia atrodo labiausiai mechaniška – pritempta ir tarsi per klaidą įklijuota. Romane, jeigu gilinčiausi ne literatūriniais aspektais, esama kultūriškai itin įdomių dalykų – pvz., skeptiko protagonisto nepasitikėjimas policija kaip teisingumo institucija: vietoj parodymų pasakojamas filmo siužetas, intelektualiai juokaujama, kvailinamas ir taip ne itin gudrus pareigūnas. Arba Kubricko kino kontekstas: susitapatinimas su berniuku (ar vyru) iš „Švytėjimo”, bet ne su ta „mirusia boba duše” – veikėjo prasmių identifikacija lyties pagrindu, dėsningai pasitaikanti metadiskursų interpretacijose (dar vienas puikus pavyzdys – protagonisto pamąstymai „Tomo ir Džerio” klausimu). Bet čia, aišku, temos, vertos atskirų straipsnių ir akademinių spėlionių. Vis dėlto knyga man patiko. Jos herojus taip žaviai, juokingai ciniškas. Esu dėkinga autoriui už pagaliau pasirodžiusį sąmoningai lengvą žanrą.