Šv. Rokas (šventė rugpjūčio 16 d.) prancūzų kilmės šventasis, gyvenęs XIII-XIV a.

Jis išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu. Savo gyvenimą Šv. Rokas paskyrė ligonių, sergančių maru, slaugymui. Pasak legendų, turėjo stebuklingą gydomąją galią. Pats taip pat buvo užsikrėtęs maru, tačiau išgijo.

Šv. Rokas daug keliavo gydydamas ligonius. Bekeliaudamas šventasis buvo įtartas šnipinėjimu, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Ten jis ir mirė.

Šv. Roko kultas labiausiai paplito XIV a.. Jis buvo populiarus ir vėliau, ypač siaučiant maro epidemijoms. Šv. Rokas laikomas ligonių, ypač sergančių maru, globėju.

Lietuvių senojoje skulptūroje Šv. Rokas vaizduojamas dažnai, kaip sergantysis maru ar rodantis koją su juoda dėme virš kelio (maro požymis). Jo, kaip piligrimo, atributai yra lazda ir kelionmaišis. Šventasis taip pat vaizduojamas su legendiniu Gotardo šunimi, laikančiu duonos kepalą nasruose ir angelu sargu.

Šv. Rokas kartais grupuojamas su Šv. Sebastijonu, taip pat sergančiu maru.

Tekstą parengė Daiva Biekštaitė
Danutės Mukienės nuotrauka

www.tradicija.lt