Šv. Steponas Vengras / Šv. Rokas Mt 19, 16–22 „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jis atsakė: „Kam manęs klausi, kas geras? Tik vienas yra tikrai geras! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
Tas paklausė: „Kokių?“
Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“.
Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“
Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.
Kiti skaitiniai: Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21
Evangelijos skaitinį komentuoja br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Matome jauną žmogų, ieškantį amžinojo gyvenimo. Susiradęs Jėzų, apie tai Jo ir klausia. Jėzus jį pakviečia laikytis Dievo įsakymų. Jaunuolis, pasirodo, jų laikosi. Jis ištikimas jiems. Tad ko dar gali trūkti? Kaip įprasta, seka paradoksalus Jėzaus atsakymas: „Būtent, kad tau nieko netrūksta; tai ir yra vienintelis trūkumas, kuris neleidžia tau patirti amžinojo gyvenimo artumo“. Išeitis, kurią Jėzus jam pasiūlo, atrodo per brangiai kainuojanti. Greičiausiai buvo laukta visai kitko (pvz., gerų darbų, išmaldos davimo, piligriminių kelionių), bet ne radikalaus savo vidinio gyvenimo keitimo.
Tad turbūt norint tapti Jėzaus mokiniu yra būtina, kad visas žmogus – nedarant perskyros tarp to, kas jis yra ir to ką jis turi – atsigręžtų į Mokytoją ir sugebėtų atsiskirti nuo viso to, į ką jis gali atsiremti. Šis atsigręžimas paprastai vadinamas širdies malda arba kontempliacija.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Šioje Evangelijos vietoje Jėzus nedviprasmiškai kalba apie turtą. Parduok. išdalink vargšams. Ir tik "TUOMET ateik ir sek paskui mane." Kitokios nuostatos apie turtą- tik mūsų interpretacijos ir noras pateisinti kai kurias savo silpnybes.Kitaip sakant, noras pergudrauti Jėzų .Bet laimei, to dar niekam nepavyko padaryti.
Dažnai galvodavau, kodėl turtuoliui bus sunku įeiti į Dangaus Karalystę? Ar ne todėl kad visko gana, kad nieko nebereikia? Turbūt bet kokiu turtu (pvz., ir žiniomis, talentu ir t.t.) pasisotinęs žmogus nebegali sekti Kristumi, nes paskui Jį veja tik alkis.
Kartą Jėzus pasakė: ne kiekvienas, kuris man šaukia 'Viešpatie, Viešpatie' įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano Dangiškojo Tėvo valią. Šiandien jaunuolis pagal tradiciją kreipiasi 'Mokytojau', bet netradiciškai elgtis nepasiruošęs, todėl negali būti netradicinio Mokytojo mokiniu. Nes yra dar žalias. Bet kadangi Jėzaus nė vienas žodis nelieka neatlikęs kam siųstas, verta įsidėmėti, kad šią istoriją Jis pasakoja apie jaunuolį. Kelio pradžią. T.y., sėja sėklą - savo žodį, bet dar ne ruduo. Gal kiekvienas mes esame tas jaunuolis, nes laikas yra trumpas. Juk niekas nepasakys, kiek kam skirta laiko subręsti?
Broliai kapucinai
Taip. Tik dažnai mūsų trumparegystė rodo, kad atsiremti galima į asmenį ar daiktą. Bet mes taipogi galime atsiremti į skausmą ir pro jį nematyti Mokytojo. O turėtume su visu savo skausmu ar tuo, kame šiuo metu esame pasimetę ar net paskendę, atsisukti į Jį. Su viskuo, kas esame ir ką turime. Bet dažniausiai supratimas eina pirma gyvenimo. Ir kol gyvenimas pasiekia supratimą, o tiksliau, pagal Dievo paradoksą, kol supratimas pasiekia gyvenimą, kiekvienas iš šių dalykų eina sau. Dievo vaikų gyvenimui Pats Dievas brandina mus neforsuodamas. Leidžia priimti supratimą apie savo Gyvenimą iš Jo Rankų, o paskui pagal suvokimą pamaži ir patį Gyvenimą. Nes kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą. Nes Dievas yra Menininkas. Preciziškas Menininkas. Pažiūrėjus vien į vidinę žmogaus sandarą. Nekalbu tik apie vidaus organus. Koks čia mikropasaulis! Kokia klimatų įvairovė.