Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jis atsakė: „Kam manęs klausi, kas geras? Tik vienas yra tikrai geras! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.

Tas paklausė: „Kokių?“

Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“.

Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“

Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.

Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.

Kiti skaitiniai: Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21

Evangelijos skaitinį komentuoja br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Matome jauną žmogų, ieškantį amžinojo gyvenimo. Susiradęs Jėzų, apie tai Jo ir klausia. Jėzus jį pakviečia laikytis Dievo įsakymų. Jaunuolis, pasirodo, jų laikosi. Jis ištikimas jiems. Tad ko dar gali trūkti? Kaip įprasta, seka paradoksalus Jėzaus atsakymas: „Būtent, kad tau nieko netrūksta; tai ir yra vienintelis trūkumas, kuris neleidžia tau patirti amžinojo gyvenimo artumo“. Išeitis, kurią Jėzus jam pasiūlo, atrodo per brangiai kainuojanti. Greičiausiai buvo laukta visai kitko (pvz., gerų darbų, išmaldos davimo, piligriminių kelionių), bet ne radikalaus savo vidinio gyvenimo keitimo.

Tad turbūt norint tapti Jėzaus mokiniu yra būtina, kad visas žmogus – nedarant perskyros tarp to, kas jis yra ir to ką jis turi – atsigręžtų į Mokytoją ir sugebėtų atsiskirti nuo viso to, į ką jis gali atsiremti. Šis atsigręžimas paprastai vadinamas širdies malda arba kontempliacija.

Bernardinai.lt archyvas