Lietuvoje vienareikšmiškai karaliauja krepšinis. Prieš Pasaulio čempionatą Turkijoje daug vilčių ir nerimo. 

Peržvelgiau Kęstučio Kemzūros, įvairių krepšinio ekspertų interviu, diskusijas krepšinio aistruolių forumuose ir pagalvojau – jei Seimo ar Prezidento rinkimams skirtume bent pusę tos energijos, laiko, kuriuos skiriame atrinkti rinktinės dvyliktuką, gyventume kitokioje valstybėje. Daugybė žmonių negaili laiko žaidėjų statistikos analizei, lyginimui, diskusijai. Krepšinis jiems kur kas svarbesnė tikrovė nei, pavyzdžiui,  tai, kaip valdoma mūsų valstybė. Kita vertus, sporte daug kas kur kas aiškiau nei politikoje. Aiškios taisyklės, teisėjai, kurie rūpinasi, kad jų būtų laikomasi. Pastarųjų sprendimai ne visada teisingi, bet visada neskundžiami. Visada aišku, kas laimėjo, o kas – pralošė.

Vos neparašiau, kad sporte kur kas stipresnis padorumo jausmas, tačiau prisiminiau garsųjį Anelka įvartį ranka į Airijos vartus, „serbišką“ aktorystę krepšinio varžybose etc. ir pagalvojau, kad paprasčiausiai sportininkams mes atlaidesni...

Na, bet pamirškime politiką, kuri daugumai kelia alergiją, ir grįžkime prie krepšinio, kurio transliacijos į neviltį varo tas krepšiniui alergiją jaučiančias moteriškes, kurios negali nuo televizoriaus ekranų „atplėšti“ sutuoktinių. Tiesą, šiemet nepatenkintųjų armija padidės, kai bus įsisąmoninta, kad didelė dalis rungtynių Turkijoje transliacijų bus rodomos tik per „Viasat Sport Baltic“ kanalą. TV3 žada transliuoti visas lietuvių rungtynes ir dalį lemiamų kovų. Taigi, pasaulio čempionatas – dar viena galimybė „Viasat“ savininkams didinti mokamų prenumeratorių kaimenę.

Spėju, kad išgirsime ir balsų, jog tokio lygio turnyrus turėtų transliuoti Lietuvos televizija. Turėtų, jei įpirktų. Tačiau ši televizija vis sunkiau įperka sporto varžybas ir pasmerkta vegetuoti. Politikai pinigų šiai televizijai daugiau skirti neketina. Galbūt ir teisingai daro. Tačiau tokiu atveju telieka susitaikyti su mintimi, kad savo reikalavimus diktuoja „Viasat“.

Lietuvos rinktinės pasiruošimas – tikras serialas. Pusę metų spėliojama, kas atvyks į rinktinės stovyklą, o kas – ne. Paskui porą mėnesių ginčijamasi, kas turėtų būti „atsijoti“. Pagaliau ateina kulminacijos momentas, kai rinktinės sudėtis tampa aiški.

Tiesa, jau kelinti metai sudėtis atrinkinėjama tiek ilgai, kad pasirengimo metas skiriamas vien eksperimentams, bet ne galutinės sudėties susižaidimui. Tada važiuojama į varžybas ir... kartais būna kaip auksiniame Stokholme, bet kartais – kaip Lenkijoje.

Duok Dieve, kad FIBA daugiau Lenkijoje nerengtų čempionatų, nes Lietuvai čia dukart tragiškai nepasisekė. Nukritome iki pat dugno. Turkijoje pasitikrinsime, ar tikrai pernai buvo dugnas.

Šiaip pasirengimo etapas kol kas nuteikia viltingai. Tiesa, su sąlyga, jei Robertas Javtokas jau artimiausiu metu prisijungs prie rinktinės.  Penkios pergalės ir vienas pralaimėjimas – net geriau nei tikėtasi. Kaip jau ir sakiau – didžiausias galvosūkis, kas neturėtų vykti į Turkiją.

Jei peržvelgtume krepšinio aistruolių forumus, tai be konkurencijos turėtų būti Mindaugas Lukauskis. Nors jis tikrai negadino vaizdo rungtynėse, kuriose žaidė, tačiau konkurencija jo pozicijoje labai didžiulė. Tikslinčiau būtų orientuotis į jaunesnius, perspektyvesnius žaidėjus, be to ir sezonas krepšininkui buvo prastesnis nei tikėtasi.

Dėl antrojo kandidato pasitraukti – nuomonės kiek įvairesnės. Akivaizdu tik viena, kad po praėjusio čempionato, kai „atpirkimo ožiu“ (nemanau, kad visiškai pelnytai) buvo paverstas įžaidėjas Mažutis, iš ankstinis skepticizmas plūsta „naujai atrasto“ įžaidėjo A. Eitutavičiaus atžvilgiu. Jei rinktinę sudarinėtų aistruoliai, jis tikrai į ją nepatektų.

Kita vertus, į Turkiją vežtis vieną tikrą įžaidėją (Kalnietį) rizikinga. K. Kemzūra ne kartą pademonstravo, jog tiki A. Eitutavičiumi ir, regis, norėtų surizikuoti.  Netikėta problema (o gal reikėtų sakyti – malonia staigmena?) treneriui yra tai, kad kiti potencialūs kandidatai likti (M. Pocius, R. Seibutis, T. Delininkaitis) demonstruoja pakankamai solidu žaidimą.

Galima būtų „atkabinti“ M. Andriuškevičių, kuris taip ir netapo superlygio centro puolėju. Tačiau jo žaidimas prieš kroatus tikrai nudžiugino trenerį. Be to gali atsinaujinti ir Roberto Javtoko traumą.

Mano įsitikinimu, pagrindinis trenerio pasirinkimas turėtų būti tarp R. Seibučio ir A. Eitutavičiaus. R. Seibutis tikrai talentingas žaidėjas, tačiau jis kol kas nevaidina svarbaus vaidmens K. Kemzūros kuriamose krepšinio schemose. Tiesa, bėdai prispyrus, jis galėtų pažaisti ir įžaidėju, taip pat ginasi geriau nei A. Eitutavičius. Kaip supratote, jei rinkčiausi aš, tai „atkabinčiau“ A. Eitutavičių. Tačiau kažkodėl man atrodo, kad, jei komandą rinktų ne treneriai, bet aistruoliai ar rašeivos, katastrofos nereikėtų ilgai laukti. Taigi, džiaukimės, kad turime pakankamai talentingus ir išmintingus trenerius ir palinkėkime jiems kuo greičiau apsispręsti, nes pats laikas nuo eksperimentų pereiti prie generalinės repeticijos.