Viena iš dažniausiai pasitaikančių nuomonių apie katalikus yra ta, kad jie garbina šventuosius. Nors katalikiškoje tradicijoje yra itin populiaru prašyti šventųjų užtarimo, tačiau tuo apriboti jų vaidmenį katalikybėje būtų paprasčiausiai klaidinga. Tai reikštų paties „šventųjų bendravimo“ nuskurdinimą, nes šventasis nėra kažin koks malonių, kurių mums nenori dovanoti „šykštusis“ Dievas, kaulytojas. Šią mintį akcentavo ir Vatikano II Susirinkimas, teigdamas: „Tikrąjį šventųjų gerbimą sudaro ne tiek išorinių aktų gausa, kiek veiklios mūsų meilės karštumas, kuriuo didesnei savo ir Bažnyčios gerovei iš šventųjų tikimės „pavyzdžio gyvenime, palaikymo bendrystėje ir pagalbos užtarimu“ (Konstitucija „Lumen gentium“, 51).

Todėl po Susirinkimo katalikybėje pradėjo kisti suvokimas apie šventuosius, teologijoje imta akcentuoti ne tiek ypatingus įvykius, stebuklus šventųjų gyvenimuose ar jų užtarimo galią, kiek jų gyvenimo su Dievu, santykių su artimu dinamiką. Šventieji reikalingi tikinčiajam kaip krikščioniško gyvenimo mokytojai. Jie drąsina kiekvieną, kuris ryžtasi nerti į tikėjimo erdvę, gyventi Evangelija, ieškoti bendrystės su Dievu.

Kitaip tariant, vieno ar kito šventojo gyvenimo, minčių ar poelgių pažinimas – tai bandymas įstoti į jo mokyklą. Tai sudėtingas procesas, nes kiekvienos šventos asmenybės istorija yra unikalus Dievo prisilietimas. Čia lengva pasiklysti savo vertinimuose ir samprotavimuose. Todėl reikalingos savotiškos pagalbinės priemonės. Tokia paspirtimi galėtų būti leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ serija „15 maldos dienų su...“

Šioje serijoje (beje, Prancūzijoje ji yra bestseleris) yra pristatomi žymūs katalikų šventieji ar išskirtiniu gyvenimu žybtelėjusios asmenybės. Remiantis jų rašytinu palikimu ir hagiografine medžiaga skaitytojui pateikiamas šventojo portretas. Tačiau tai nėra kažkokia sausa informacija, bet labiau atskleidžiamas dvasinis šventojo pasaulis. Išskirtinis šio ciklo bruožas – skaitytojas tarsi yra kviečiamas atlikti rekolekcijas, vadovaujant vienam ar kitam šventajam, todėl knyga skirstoma į dienas, o skaitytojas gali tuo ritmu ir skaityti knygas.

Iki šiol šioje serijoje buvo pristatytos tokios iškilios asmenybės kaip šv. Augustinas, šv. Kotryna Sienietė, šv. Alfonsas Liguoris, šv. Liudvikas Monforietis. Šįsyk norėtųsi atkreipti dėmesį į dvi šios serijos knygas – Patrice Chocholski „15 maldos dienų su seserimi Faustina“ ir neseniai dienos šviesą išvydusią Constant Tonnelier „15 maldos dienų su Terese Lizjiete“.

Abi šias šventąsias sieja neregima giminystė. Juk abi gyveno epochoje, kai pasaulis patyrė milžiniškų sukrėtimų, pervartų, lūžių, abi liudijo gailestingą Dievo veidą, abi paliko šios žinios sklidinus raštus. Jie nepasižymi kažin kokia struktūra, minties schema ar teologinėmis vingrybėmis. Tai Dievo paliestos sielos bylojimas.

Būtent tai ir atskleidžia abi minėtos knygelės. Joms nereikia teologinio pasirengimo, neprislegia skaitytojo informacijos gausa ar sudėtingomis diskusijomis, bet paprasta, ne sausa kalba kviečia skaitytoją pasitikti šventumo iššūkį. Tačiau vienos jų autorius Constant Tonnelier įspėja: „Mūsų šventumas neturi mėgdžioti Teresės šventumo, o turi būti toks, kokio Dievas mums linki, kai Jį laisva valia mylime. Tačiau Teresės šventumo kelias gali mums būti kelrodis, šviesa ir viltis.” Tik tokia nuostata gali atnešti vaisingumą įstojus į šventųjų mokyklą. Ją ir padeda ugdyti maldos dienos su šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese ir šv. Faustina, kurių nueitas kelias atsiskleidžia minėtose „Katalikų pasaulio leidinių“ knygose. Lieka pasikliauti šių gailestingumo apaštalių vedimu.

Tai patvirtina ir Bažnyčios išmintis: „Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės (plg. Žyd 13, 14 ir 11, 10) ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą. Gyvenime tų, kurie, būdami mūsų žmogiškumo bendrininkai, buvo tobuliau perkeisti pagal Kristaus atvaizdą (plg. 2 Kor 3, 18), Dievas gyvai atskleidžia savo artumą ir veidą. Per juose jis pats mums kalba ir duoda mums ženklą savo karalystės, į kurią, apsupti tokio liudytojų debesies (plg. Žyd 12, 1) ir regėdami tokį Evangelijos tiesos patvirtinimą, esame galingai traukiami.“ (Konstitucija „Lumen gentium“, 50).