Šalia mūsų egzistuoja žmonės, kurie daro viską, kad pasaulis taptų gražesnis kitiems. Šis tekstas apie juos ir apie tai, jog neverta nuleisti rankų ir gailėtis savęs. Kiekvienas galime daryti gerumo darbus kitiems, kiekvienas galime prisidėti prie to, kad pasaulis būtų teisingesnis ir jaukesnis.

Siūlome pasakojimą apie moteris, kurios svajoja. Įkūrusios Užimtumo terapijos centrą, Daiva Žygienė, Lina Eidukaitė ir Renata Miliauskienė daro viską, kad jų svajonės – palengvinti onkologinėmis ligomis sergančiųjų kasdienybę – būtų įgyvendintos.

Kaip jums kilo idėja organizuoti užsiėmimus Lietuvos onkologijos institute? Kodėl atsigręžėte ten, į ten besigydančius žmones? Juk tai mūsų visuomenėje nėra įprasta?

Užimtumo terapijos centre

Daiva Žygienė. Rankdarbiai mano gyvenime reiškia labai daug. Tai – mano gyvenimo būdas, mano hobis, o svarbiausia per juos aš realizuoju save.

Išmokusi pati, ėmiau mokyti kitus. Mačiau, kad tai patinka žmonėms. Tačiau, organizuodama mokamus kursus, kartais rengdavau ir skirtus labdarai. Tai didžiulė palaima širdžiai ir pagalba kažkam.

Todėl kartu su Renata pradėjome galvoti, kad galime rankdarbiais ir kitokia panašia veikla užimti tuos, kuriems labiausiai reikia „minčių reabilitacijos“. Aš puikiai žinau, kad darydama rankdarbius užsimirštu, nors trumpam atitrūkstu nuo kasdienių problemų. Todėl ir nukreipėme šią veiklą į žmonių, besigydančių onkologines ligas, užimtumą.

Renata Miliauskienė. Prieš įgyvendindamos rankdarbių idėją, lankėme ligonius su šventinėmis dovanėlėmis, norėdamos pradžiuginti per Velykas ar Naujuosius metus.

O ši idėja kilo Naujųjų metų vakarą: jis ir buvo ypatingas tuo, kad gruodžio 31 dieną kartu su Andriumi Mamontovu aplankėme daugiau nei 100 ligonių. Tiek daug jų šventes sutiko ligoninėje. Tai paskatino susimąstyti, ką dar galime padaryti. Tuomet kilo idėja užimti ligonius ne tik per šventes. Juk vėžys – liga, kurią reikia ilgai gydyti, vadinasi, ilgo buvimo gydymo įstaigoje, kur dieną vyksta gydymas, o vakare liekama su mintimis apie ligą – tuos vakarus ir norėjosi praskaidrinti. Kad ir liga ne tokia baisi būtų, ir emocijos geros aplankytų – juk kartais ligą įveikia stebuklas.

Ar kas kartą tie užsiėmimai keičiasi? Ar keičiatės jūs?

D. Ž. Kol kas šie užsiėmimai yra tik karolių vėrimas. Tačiau planuojame daryti ir kitokius rankdarbius.

Ar mes keičiamės? Manau, kad liekame tokios pat – dėmesingos ir suprantančios. O mūsų gretas papildo nauji veidai, savanoriai.

R. M. Kursai šiuo metu vyksta kartą per mėnesį, rugpjūčio 26 dieną jau bus 4 užsiėmimas.

Nuo rudens planuojame organizuoti dekupažo, piešimo pamokas, bandysime atsižvelgti į norus, įtraukti ne tik moteris, bet ir vyrus. Kadangi Lietuvos onkologijos institutas labai geranoriškai mus priima ir skatina, manau, kad, bėgant laikui, kursai dažnės.

Su kuo jums asocijuojasi diagnozė – vėžys?

D. Ž. Vėžys nėra svetimas ir nepažįstamas man. Jis yra (buvo) mano šeimoje. Susidūriau su juo akis į akį. Bet visada žiūriu optimistiškai ir sakau: „viskas bus gerai“. O šiaip vėžys yra baisu.

R. M. Man asmeniškai, vėžys tai – gyvenimo tarpsnis, kuris duotas permąstyti, pasverti, kur ir kaip einame – juk viskas yra laikina. Tik gerumas ir atjauta padeda įveikti tą gyvenimo tarpsnį. Tik susidūrusi su sergančiaisiais vėžiu išmokau gyventi šiandiena, viską daryti šiandien, nes rytojaus gali ir nebūti. Todėl tai, ką galima padaryti, reikia daryti. Mes kiekvienas galime padėti. Juk kartais reikia tiek nedaug, kad kitą žmogų padarytume laimingesnį.

Kokių žmonių sutinkate Lietuvos onkologijos institute? Ar jiems įdomu tai, ką darote? Kaip jie jus priima?

Užimtumo terapijos centre

D. Ž. Sutinkame labai įvairių žmonių: nuo jaunimo iki pagyvenusių. Yra ir iš miesto, ir iš gilaus kaimo. Tačiau visus juos jungia viena bėda, viena liga, vienas širdies skausmas.

Visus juos sieja noras nors trumpam užsimiršti, nors trumpam užsiimti kažkuo kitu – ne tik gydymu. Nors rankdarbiai – savotiškas gydymo būdas.

R.M. Žmonės labai geranoriški, skirtingo amžiaus, išsilavinimo, ligos sunkumo, bet kiekvienas turintis savyje dalelę stebuklo – jie visi spinduliuoja gėriu.

Mus pasitinka labai supratingas personalas, kuris padeda suorganizuoti kiekvieną pamoką. Nuo pirmos dienos mums gelbsti Juventa Sartatavičienė: ji mus paskatina, kai sunku, ir džiaugiasi kartu. Esame dėkingos habilituotam daktarui K. P. Valuckui, kad šis rėmė mūsų veiklą.

Ar mūsų visuomenė, jūsų nuomone, tinkamai suvokia, kas yra onkologinė liga? Ar mes ne per daug jos bijome? Bijome kalbėti apie viską, kas su ja susiję?

D. Ž. Atvirai pasakius, nelabai turiu nuomonės šiuo klausimu. Kiekvienas žmogus labai skirtingai reaguoja į įvairias situacijas. Vienas linkęs dramatizuoti, kitas žiūri pro realybės akinius, trečias viliasi, tiki. Esu susidūrusi su įvairiomis nuomonėmis, su įvairia reakcija.

Tiesiog manau, kad ši liga – pasekmė to, kaip gyvename, kuo kvėpuojame, ką valgome ir t. t.

R.M. Manau, kad mūsų visuomenė bijo ir mano, kad, jei nebus kalbama, ligos ir nebus. Bet kalbėti reikia, reikia nebijoti ligos, skatinti pasitikrinti, o susirgus skatinti bendrauti ir ieškoti pagalbos. Aišku, čia pagelbėtų psichologai, ligonių klubai, bendruomeninė veikla – juk liga atima ne tik sveikatą. Dažnai žmogus atsisako mėgstamos veiklos. Vėžys yra neužkrečiama (nepatikėjau, kai viena močiutė pasakė, kad draugės jos nelanko, nes bijo užsikrėsti krūties vėžiu), bet ne tik fizinę būklę, o ir dvasinę pažeidžianti liga. Kiek galiu, skatinu kalbėtis, nebijoti kreiptis pagalbos, nes Lietuvoje dirba tikrai geri specialistai. Kuo anksčiau vėžys diagnozuojamas, tuo pasekmės ne tokios skaudžios.

Ar jaučiatės stipri užsiimdama šia veikla? Kodėl ji jums svarbi?

Užimtumo terapijos centre

D. Ž. Aš žinau, kad niekas nėra nuo to apsaugotas. Dabar negaliu sakyti, jog esu stipri, nes tai maža dalis to, ką norėtume padaryti. Kai galėsime realizuoti visus savo sumanymus, būsime daug stipresnės.

R. M. Jaučiuosi labai silpna, bet gyvenimas man visada pasiunčia žmonių, kurie tampa ramsčiais. Šiuo metu esame ne vienos, ir, tikiuosi, atsiras dar daugiau norinčiųjų prisidėti. Aišku, būna ir abejonių, ir prisvilusių blynų, ir apmąstymų, kodėl mūsų nesupranta. Bet ateina nauja diena, vėl kažką darai, vėl abejonės išsisklaido.

Kaip pasikeitė jūsų suvokimas apie ligą, pabendravus su žmonėmis, kurie ateina į jūsų organizuojamus kursus?

D. Ž. Mano suvokimas nepasikeitė, nes su liga, sergančiaisiais tenka susidurti ne tik per mokymus. Ši liga, deja, gyvena tarp mūsų. Turime išmokti ją atpažinti kuo įmanoma anksčiau ir tikėti, kad pasveiksime.

R. M. Mano suvokimas taip pat nepasikeitė, nes su sergančiaisiais bendrauju jau 8 metus. Tik anksčiau tai buvo vaikai, o dabar mane supa suaugusieji.

Pasikeitė suvokimas apie gyvenimą, apie laikinumą. Kadangi pati nesirgau, negaliu pasakyti, kokia baisi ši liga, bet, matydama baimę žmonių akyse, kartais jaučiu bejėgiškumą, jog negaliu daugiau padėti.

Parengė Kristina Buidovaitė