Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.

Tai išgirdę mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“

Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“.

Tada Petras jį paklausė : „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“

O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kuris palieka namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi“.

Kiti skaitiniai: Ez 28, 1–10; Įst 32, 26–28. 30. 35cd–36ab

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Ar skaitydami šį evangelinį tekstą pastebėjote mokinių sumišimą, kai Jėzus pasako, jog turtuoliui nelengva patekti į Dangaus karalystę. Įdomu, kodėl jie sumišo ir sutriko, nes paprastai temas, kurios mums nėra aktualios, girdime, bet reaguojame silpnai arba visai nereaguojame. Įdomu, kodėl Jėzaus mokinių reakcija tokia, kai jie deklaruoja, kad viską dėl Jėzaus paliko.

Vienas iš atsakymų gali būti, jog mokiniai galvojo apie apsidraudimą, nes ką gali žinoti, kaip čia bus su tuo Jėzumi, kuris labai gerai kalba, bet daug nesuprantamų dalykų, o vis klausinėti lyg ir gėda, tad gal reikia pasitaupyti ar įsigyti kokių draugų, kad Jėzui patyrus fiasko neliktum be nieko, tik taip kaip stovi. Ir toks mąstymas yra tiesiog rakštis, įstringanti į švelnų delną. Tai tikėjimo ir Dievu pasitikėjimo stoka. Tai panašu į mūsų „modernias“ santuokas, kai tą pačią dieną jaunavedžiai pasirašo santuokų registravimo knygoje ir kartu skyrybų sutartį. Tave myliu, bet kas žino, kaip bus? Einant į pilną ryšį, jau mąstau, kad tai nėra amžina.

Galime palinguoti galva ir sakyti, oi, koks pasaulis, kokie žmonės. Bet ir vėl. Visada pirmiausia žvelkime į save. Turėkime prieš save vidinės peržvalgos veidrodį, kuris parodo, kas mano paties širdyje vyksta.

Apaštalo Petro klausimas: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“. Tai panašu, kaip kad motina, kuri atiduoda savo vaikams visą širdį, visa, ką turi geriausio, klaustų: „O kas man bus už tai, kad nemiegojau per naktis ir budėjau prie savo vaiko lovos“? Jei vyras sakytų: „Kas man bus už tai, kad slaugiau savo sergančią žmoną“? Atsakymo nėra, nes pats veiksmas gimsta jau iš esamo įvykio. Jau pačiu įvykiu esame apdovanoti. Apaštalai apdovanoti tikėjimu ir gyvu bendravimu su Jėzumi, motina apdovanota gyvybe, tuo tarpu tūkstančiai porų per ašaras maldauja ką tik gali, kad padėtų susilaukti bent vieno vaikelio, vyras apdovanotas, kad sutiko moterį, su kuria nuėjo gyvenimo kelionę.

Tačiau šis klausimas – kas man bus už tai, yra daugelio iš mūsų jei ne lūpose, tai bent širdyje. Ir keisčiausia, kad tai yra net nematomuose, dvasiniuose dalykuose, kurių negali sutalpinti į jokias formas, negali niekaip įrėminti į jokius rėmus. Tai veikia mūsų santykių kultūra, o ypač jei vienas kitam turime galią. Pavyzdžiui. Vienos mokyklos literatūros mokytoja labai vertina mokinius, kurie lankosi miesto bibliotekoje rengiamuose knygų pristatymuose, ir, vertindama žinias pamokos metu, labai atsižvelgia į tuos, kurie dalyvauja, juos gerokai paskatindama geresniais, nei patys verti, pažymiais. Ir mokiniai, kuriems dauguma pristatomų knygų yra neįdomios, net nuobodžios, bet, siekdami savo naudos, snūduriuoja miesto bibliotekos renginiuose. Ir tai daro įtaką mokytojos ir mokinių santykiams. Tikiu, jog dauguma iš mūsų galėtume prisipažinti, kad kai kuriuos dalykus darome ne todėl, jog jie mums mieli, bet dėl to, kad tai naudinga dėl mūsų darbo, karjeros, gero vardo.

Ar tikėjime yra labai kitaip? Deja, bet ne. Ir čia mums tinka prisiminti vieną gerą, bet ir žiaurią lietuvių liaudies patarlę, kuri skelbia, jog atsarga gėdos nedaro. Ji teisinga, kai kažką dar kartą patikriname, kad nebūtume sumaišę ar užmiršę, tačiau jei ja vadovaujamės tikėjime, tuomet ir mes esame petrai, kurie keliame naudos ir atlygio klausimą: kas man už tai bus? Pavyzdys yra susijęs su bažnyčios lankymu. Štai vienas žmogus lanko bažnyčią ir nuoširdžiai įsitraukia į bendruomenės veiklą vien todėl, kad tai jaučia savo širdyje, jam gera, bręsta ir stiprėja jo tikėjimas, randa atsakymų į iškilusius klausimus. Kitas lanko bažnyčią, bet širdyje yra tik tradicinio tikėjimo pagreitis ir kur nors kviečiamas atsako, kas Mišiose buvo, pareigą atliko, o visa kita išganymui nebūtina. Taigi, atliekama tik plika pareiga, o už ją pateks į amžinybę. Ir štai atsakymas apaštalui Petrui, už tai, kad eisi su Jėzumi – pateksi į dangų.

Šiurkščiai kalbant, o jei Jėzus mūsų paklaustų, kas man už tai, kad už Jus miriau ant kryžiaus, kas man už tai, kad jūs mane priimate Eucharistijoje, kas man už tai, kad nesigėdinu jūsų pačių baisiausių nuodėmių ir apkabinu gailestingumu? Duokime atsakymą.

Už tai, Viešpatie, mano neabejingumas ir noras dėkoti tau visu savo gyvenimu, mylėti ir tikėti be išskaičiavimo. Už tai, Viešpatie, mano širdis, kad tu per ją galėtum mylėti.

Tegul šis žiaurus klausimas, kas man už tai, nesužeidžia mūsų santykių nei su Dievu nei su žmonėmis.

Bernardinai.lt archyvas