Kadras iš Aurelijos Pakeltytės filmo „Dreamland“

Nuo šių metų vasaros naujai atgijusioje internetinėje galerijoje „AVgalerija“, dedikuotoje retesniems įvairių disciplinų menams, skelbiama pirmoji virtuali paroda: fotografijos studentės Aurelijos Pakeltytės trumpametražis pogrindinio kinematografijos tipo filmas „Dreamland“.

Galima sakyti, jog tai vienas iš pačių fotografiškiausių kinematografijos kūrinių. Septyniolikos minučių filme rodomas fotografės Aurelijos Pakeltytės nuotraukų pasaulis. Subtilios ir sumanios režisūros, bei hipnotizuojančios fortepijono ir gitaros muzikos pagalba, kiekviena nuotrauka, bei ant kambario sienų projektuojami negatyvai atgyja su individualia atmosfera bei istorija. Kiekviena nuotrauka tarsi pradeda rodyti savo atskirą filmą.

Žiūrovas gali pasijusti kaip astralinėje video kelionėje, paslaptingoje vaizdų ir tikrovės meditacijoje, kuri sklando tarp ramybės, intrigos ir haliucinacijų.

Šis filmas negali būti suprantamas ir priimtinas kiekvienam žiūrovui. Norint įsijausti, gali prireikti kantrybės, ramybės, atsipalaidavimo, savo vidinių emocijų bei fantazijos išlaisvinimo.

Norint nusakyti filmo žanrą, galima paminėti šias žinomas sroves: eksperimentinis kinas, avangardas, trumpametražiai filmai, video pristatymas, audiovizualinis menas.

Kadras iš Aurelijos Pakeltytės filmo „Dreamland“

Techninė filmo kokybė gali būti priskiriama tik pogrindžiui arba mėgėjiškam kinui, tačiau režisūra, montažas ir bendras sumanymas atliktas stebinančiai sumaniai, pagal profesionalios meninės kinematografijos išraiškos priemones.

Kiekviena scena savaip įveda į nuotraukų pasaulį. Galima pamatyti ne tik nuotraukas, bet protarpiais išnirti ir į realią „filmo tikrovės“ atmosferą, pasižvalgyti po ją, pastebėti detales. Visas filmas sukurtas viename kambaryje, persismelkusiame klasikinės-juostinės fotografijos romantika: ant sienų kabantys negatyvai, senoviškas foto projektorius, tamsa.

Dauguma filme rodomų nuotraukų yra sukurtos Lietuvoje, tačiau dalis jų gimė Anglijoje, kaip ir pats filmas. Autorė filmą kūrė kaip atsiskaitomąjį darbą pagal laisvą užduotį, savo fotografijos studijoms universitete.

Norintiems labiau suprasti Aurelijos Pakeltytės kūrybą ir tokio tipo filmą, pateikiu trumpą interviu:

Kodėl laisvai užduočiai pasirinkote būtent filmo kūrimą?

Tai labiausiai tiko dokumentavimui jau esamo svajonių pasaulio, kurį kaip tuščią kambarį savo galvoje pildau nuotraukomis.

Iš kur sėmėtės kinematografijos meno žinių?

Manau, kad iš niekur nesisėmiau, nebent – ko aš negaliu įvardinti, išlindo iš pasąmonės savaime.

Ar šį filmą būtų galima pavadinti jūsų foto paroda?

Kadras iš Aurelijos Pakeltytės filmo „Dreamland“

Ko gero, taip, nes tai tiesiogiai matosi, bet iš tikrųjų tai turi visai kitą tikslą: ne parodyti mano nuotraukas, bet parodyti mano pasaulį, vidinį.

Kam skirtumėte arba kam rekomenduotumėte pažiūrėti filmą?

Skirčiau tiems, kurie moka/gali/nori įsijausti į fotografiją.

Kiek ir kokių žmonių norėtumėte kad pamatytų jūsų filmą?

Tiesą pasakius, nelabai norėčiau, kad daug kas pamatytų, nes manau, jog dauguma tam neturėtų kantrybės.

Į ką siūlytumėte atkreipti pagrindinį dėmesį filme?

Įsijauti į perėjimus tarp nuotraukų, pastebėti kaip jos yra filmuojamos, pastebėti detales. Atkreipti dėmesį į pačias nuotraukas, kas jose yra.

Kokiai kino srovei jūs asmeniškai norėtumėte priskirti šį filmą: eksperimentinis, avangardinis, buitinis, pogrindinis, meditacinis, meninis, dokumentinis ar dar kas nors kita?

Visoms išvardintoms.

Kokių atsiliepimų, įvertinimų, komentarų sulaukėte iš publikos Anglijoje, ir kaip bendrai Anglijoje priima jūsų kūrybą?

Kadras iš Aurelijos Pakeltytės filmo „Dreamland“

Sulaukiau nemažai gerų atsiliepimų, tiek iš dėstytojų, tiek iš studentų. Filmas sukėlė įvairių įspūdžių – kai kurie iš studentų liko išsigandę, kai kam buvo per kraupu, tuo tarpu dėstytoja susigraudino, nes filmas jai sukėlė asmeninius prisiminimus. Per šventę universitete, kai filmas buvo rodomas kino salėje, nugirdau, kad iš žiūrovų kažkas pavadino „kantrybės tampymu“.

Bendrą kūrybą vėl gi labai gerai priima dėstytojai, palaiko, pagiria, pataria. Manau, kad anglams įdomu, bet tuo pačiu kartais ir nepatogu žiūrėti į mano fotografiją, nes ji turi to „rytų europietiškumo“ bei daug emocionalumo.

Kokia filmo tema ir kokios pagrindinės jūsų nuotraukų temos?

Filmo tema – svajonių pasaulis. O nuotraukų temos – ramybė, grožis, vienatvė, tamsa ir daug kitų.

Kokios žinomos srovės ar autoriai padarė didžiausią įtaką jūsų kinematografijos spendimų susiformavimui?

Na tai buvo greičiau eksperimentas, kurį dar norėčiau tobulinti, negalėčiau vadinti kinematografijos kūriniu. Galėčiau pasakyti nebent kas padarytų įtaką: režisieriai Šarūnas Bartas, Andrėjus Tarkovskis, Kira Muratova. „Dreamland“ tai yra pusiau dokumentika, o tie autoriai yra kino meistrai. Aš negaliu savo filmuko vadinti kinu.

Kiek metų užsiimate fotografija ir kas jums yra svarbiausia joje?

Apie septynis metus. Man svarbiausia turėti ryšį su tuo, ką fotografuoju. Ryšys – jausminis.

Ar tęsite filmų kūrimą ateityje?

Taip. Kartais idėjoms nepakanka sustingdytų nuotraukų, pavyzdžiui - kai trūksta judesio, tada gimsta noras išbandyti filmavimą.

Parengė Andrius Vyšniauskas