Nesu išskirtinis ir vienintelis žmogus planetoje, patyręs meilę. Bet man ji buvo išskirtinė: visiškai kitokia negu mokykliniai įsimylėjimai ir juo labiau nepanaši į melodramų scenarijus. Mes susipažinome viename draugų vakarėlyje. Kadangi tuo metu buvau „be poros“, o ji – neseniai išgyvenusi skaudų (ir paskutinį) konfliktą su tuometine savo simpatija, bičiuliai įnirtingai bandė mus „supiršti“. Mus abu tai labai linksmino, tad paklusniai leidomės į žaidimą, vaidindami flirtą bei garsiai planuodami savo šeimyninę ateitį. Tuomet tai buvo labai juokinga: smagiai stebėjome, kaip šiek tiek įkaitę nuo kokteilių draugai džiūgauja, sulipdę tokią idealią porą.

Nors nepuolėme stačia galva „kabinti“ vienas kito, po to vakaro mus ėmė sieti draugiški reikalai: skolinomės knygas, įrašus... Žinoma, tuomet jau turėjau minčių, kad gal bičiuliai iš tiesų mane supažindino su labai šaunia mergina, jutau, kad ji galvoja tą patį. Netrukus tapome pora ir aš niekada nei prieš tai, nei vėliau nebepatyriau tokių giedrų, artimų santykių... Taip, man tekdavo ilgokai laukti kol ji atsitraukdavo nuo knygų, man teko suprasti, kad namų ruoša nėra vien moterų reikalas, bet su ja jaučiausi nuostabiai, o jos veiklumas, protas ir optimizmas mane žavėjo ir užkrėsdavo meile gyvenimui. Man sunku paaiškinti, kuo ji išskyrė ir kuo nepaprasta buvo mūsų meilė. Tikriausiai, niekuo: buvome tik du laimingieji tarp kitų laimingų porų. Kaip ir daugelis, dėjome visas pastangas kuo geriau baigti universitetą, kaip daugelis – stengėmės užsirekomenduoti savo specialybės sferose (ir mums sekėsi), kaip daugelis – planavome bendrą ateitį: namus, vaikus, projektus... Tačiau virš mūsų galvų ėmė kauptis nematomi debesys...

Jai skaudėdavo galvą, tačiau tai buvo priskiriama ruošimosi diplominio darbo gynimui įtampai. Kartais paskausdavo kūną – tuomet viską nurašydavome nuovargiui, tiktai. Nežinau, ar ji jau sirgo tuomet, kai skųsdavosi nedideliais negalavimais. Diagnozė paaiškėjo tik tada, kai kartą jai staiga pasidarė labai bloga, aš iškviečiau greitąją – atsidūrėme ligoninėje. Žodis „leukemija“ mus išgąsdino, bet vis tiek jautėmės jauni ir galingi: stengėmės net neleisti sau minties, kad mums nepavyks nugalėti. Žinoma, buvo sunku: ji kentėjo skausmus ir gyvenimo ligoninėje nepatogumus, aš kentėjau matydamas jos kančią, tačiau tikėjimo nepraradome. Gydytojai kalbėjo, kad būtinas donoras, raginau visus draugus bei pažįstamus registruotis į donorų gretas, kai kurie iš jų išgelbėjo gyvybes kitiems. Laukėme, kada atsiras donoras, galintis padėti Ingai... Bet stebuklas taip ir neįvyko.

Niekada anksčiau, išvydęs raginimus tapti kaulo čiulpų donoru, nesusimąstydavau, kiek daug tai gali reikšti sergantiems žmonėms... Manydavau, kad tokios bėdos ištinka nebent sveikatos netausojančius nelaimėlius, turinčius žalingų įpročių, neapgalvotai švaistančius gyvenimą niekams. Bet štai man teko susidurti su liga iš arti: mačiau pamažu gęstančias akis, lėtai ir skausmingai atsisveikinau su kadaise linksma bei gražia mergina, kuri buvo ką tik bepradedanti įgyvendinti didžiuosius gyvenimo planus, turėjo puikų potencialą save realizuoti kaip gabi ir veikli specialistė (tai ne tik mano nuomonė), kuri būtų tapusi motina, kuri taip pat buvo verta laimės...

Dabar jos tiesiog nebėra. Aš nesu vienintelis žmogus šioje žemėje, patyręs skaudžią netektį, mačiau šalia daugybę tokių istorijų: vieni žmonės pagydavo nuo vaistų, kitus išgelbėdavo operacija, kai kurie mirė, nesulaukę donoro. Tarp jų buvo ir jaunuolių, ir brandžių žmonių – ir nei vieno, kuris nenorėtų gyventi ar nebūtų kažkam labai svarbus. Daug jų tiesiog tyliai užgeso, nors galbūt po jų palatos langais vaikščiojo žmonės, galintys būti donorais... Jie tiesiog nežinojo, kaip nežinojau aš. Bet mes dar galime padėti kitiems. Neseniai sužinojau, kad rugpjūčio 27 d. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vyks akcija – koncertas „GYVENTI NEGALIMA MIRTI“, skirta kaulų čiulpų donorystei skatinti. Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau atsiranda tokių iniciatyvų, todėl labai noriu pakviesti prie jos prisijungti. Tai nieko nekainuoja, bet gal būtent Jūs išgelbėsite kieno nors Ingą...

Džiugas L.