Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą:

„Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“. Jie nuėjo ir vėl išėjęs apie trečią ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“, tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė“. Jis taria jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną“.

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!“ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.

Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą“. Bet jis vienam atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą suderėjai su manimi? Imk, kas tavo ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!“

Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.

Kiti skaitiniai: Ez 34, 1–11; Ps 23

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Jei šiandien ieškotume įvaizdžio, kaip Dievas Bažnyčioje pažadina naujus krikščionis bei naujus dvasinius pašaukimus, tai už šiandienos evangelinį tekstą nieko geresnio tikrai nesurasime.

Pirmiausia sutinkame šeimininką, kuris turi vynuogyną. Tai mūsų Dievas, kurio rankoje yra ir visa Bažnyčia, ir visa žmonija. Ir jis yra tikrasis šeimininkas, kuris rūpinasi savo vynuogynu, kad jis klestėtų ir duotų gerą derlių metui atėjus.

Dangaus karalystė, bet šiuo atveju ir Bažnyčia, yra sulyginama su vynuogynu, kur auga vaismedžiai, jiems reikia žmogaus prisilietimo, reikia saulės ir lietaus, vėjo ir ramių poilsio naktų. Vynuogynas, kuriam reikia Dievo palaimos, kad neštų derlių, nes vien žmogaus rankų darbo ir sumanumo jame dirbant negana. Kai kurie vaismedžiai labai vešlūs, kiti gal tik atrodo skurdokai, bet uogos saldžios, nors ir kiek mažesnės už įprastines. Kai kuriuos vaismedžius puola amaras, įvairūs parazitai. Kai kurie pasensta ir nebeduoda vaisiaus, tiesiog atitarnauja ir reikia nupjauti prie pat šaknų, kad išželtų naujos atžalos, ar su visu kelmu rauti ir patręšus dirvą ton vieton sodinti naują daigą. Tad Bažnyčioje yra viskas taip pat. Ir su vaisingumu, ir su parazitais, ir su nupjovimu.

Evangelinio teksto pagrindinė mintis yra ta, kad šeimininkas darbininkus savo vynuogyno priežiūrai renkasi tada, kada nori, ir tuos, kuriuos nori. Tai yra pašaukimo tapti krikščioniu, o jei pagilintume, tai galima sakyti – kunigu, vienuoliu, vienuole ar ir kitų pašaukimų žmonėmis.

Dievas pašaukia tada, kada nori. Skirtingas dienos laikas – rytas, pietūs, popietė ir net pavakarė – tai skirtingi žmogaus amžiaus tarpsniai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Ir kiekviename iš šių tarpsnių Dievas pažadina gyvybę, randa būdą atvesti prie šaltinio ir kiekvienam turi uždavinį vynuogyne. Svarbu, kad kai šeimininkas ieško, nebėgtume nuo jo, nesislapstytume ir eitume pakviesti drauge. Ši Evangelijos vieta kviečia mus paegzaminuoti, kiek esame atviri vieni kitiems ir kiek esame draugiški naujiems Bažnyčios nariams, ypač kai jais tampa suaugę žmonės. O dar labiau, kai jais tampa žmonės, apie kuriuos mes turime ne kokią nuomonę, kurių gyvenimo praeitis buvo nuodėminga, neteisinga. Labai dažnai parodome savo pasipūtimą ir kaip kokia sektantiška grupė užsisklendžiame. Bet čia turime ir vieną iš atsakymų, kodėl kartais iš Katalikų Bažnyčios, ieškantys ir kitokio suvokimo, žmonės išeina į naujų religinių judėjimų bendruomenes, kuriose bent jau iš pat pradžių tikrai juntamas brolių ir seserų vienybės tikrumas.

Kitas aspektas, kad mes teisiame ir neleidžiame Dievui veikti kitų žmonių gyvenime. Mes vertindami ir net smerkdami kitų buvusį gyvenimą, stojame šeimininko vietoje, tuo tarpu esame patys jo pašaukti. Tiesiog dar kartą prisiminkime šventąjį Augustiną. Jei šiandien tokios praeities žmogus taptų vyskupu, ką pasakytume? O ar Dievas per jį nepadarė didžių dalykų, ar nesustiprino savo Bažnyčios, ar nepatręšė savo vynuogyno? Tai kodėl šiandien turėtų būti kitaip? Kodėl, užuot džiaugęsi atsivertimu ir žmogaus atėjimu į Bažnyčią, mes jį apkalbame, teisiame, vertiname? Kas mums davė šią galią ir teisę? Ar neatėjo mums laikas labiau branginti ir saugoti vienas kitą? Ar dar nėra būtinumo ir tradicinio aklumo augti kaip tikrai gyvoms Kristaus bendruomenėms, kuriose mylima ir dalijamasi nuoširdžiai viskuo? Ar gali vešėti vynuogės, kai jos auginamos ne su meile, bet su „teisingumu“?

Privalome liudyti pasauliui gebėjimą džiaugtis žmogumi, kaip paties Dievo atsiųstu. Ir nepaisant to, kad kažkas iš mūsų esame Bažnyčioje nuo pat lopšio, kad tikėjimą tiesiog su motinos pienu įčiulpėme, o kažkas jau saulėlydžio spinduliuos besimaudydamas atpažino tikrąjį Žmogaus Sūnaus veidą ir paniro į jį, esame Dievui vienodai svarbūs, reikalingi ir mylimi.

O atlygis visiems yra tas pats – Dievo karalystė amžinybėje. Tad gana niurnėti, laikas pradžiugti ir su Marija dėkoti už nuostabius įvykius, pašaukimų gausą ir žmonių charakterių įvairovę, keistumą, nevienspalviškumą. Visa iš jo, o jis žino, kodėl to reikia ir kam tai pasitarnauja. Nesukime galvos nereikalingais klausimais, verčiau žiūrėkime, kad gerai atliktume tai, kas mums patikėta ir kam esame pašaukti, rūpinkimės tarpusavio sugyvenimu. Tai yra palaimos laikysena ir šventumo kelias.

Tai nėra taip paprasta, todėl eikime drauge.

Bernardinai.lt archyvas